30 kūrybinių metų (I)


Kai diplominiam darbui 1988 m. iš rankų į rankas gavau knygą „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“, su studentišku naivumu lindau į archyvą ir pirmą kartą paėmiau į rankas dar nečiupinėtus „Raudonojo teroro“ parodos nuotraukų stiklinius pozityvus, jau supratau, koks bus mano diplominis darbas.

Sąjūdžio ir Laisvės Lygos išmušama laisvė davė naujas galimybes. Ir Istorijos fakultete, steigiant studentų sąjungą, pirmą kartą kalbėjau, nors posėdžių niekada nemėgau.
Diplominis darbas paskatino parengti pirmą straipsnį su, atrodė, intriguojančiu pavadinimu „Baimės ministerija Lietuvoje“. Nešiau A.Čekuoliui į „Gimtąjį kraštą“, bet neėmė. Nelabai supratau, kodėl? Paaiškėjo tik po kurio laiko. O spausdinti sutiko žurnalas „Jaunimo gretos“, kuriose jau dirbo ne vienas studijas bebaigiąs žurnalistikos studentas. Beje, atspaudė be vienos pastraipos – iškirpo apie 1941 m. gegužės 1–osios demonstracijoje dalyvavusias NKVD užverbuotas prostitutes...

Po to sekė antras 1989 m. straipsnis „Tranas generolo lampasais“ apie trėmimų vykdytoją gen. J. Bartašiūną (rinkdamas medžiagą įsibroviau į jo vardo mokyklą, kur radau jo skulptūrą nudaužta nosimi), straipsnių ciklas apie lietuvių žvalgybą 1990–1992 m., pirma knyga „Vagos“ leidykloje „Lietuvos slaptosios tarnybos 1918-1940 m.“ – pirmą kartą atradau dabar jau žinomas žvalgybos istorijas, aprašiau žvalgų dienos minėjimą spalio 27 d. (iki tol nelabai kas žinojo) ir kt. Už pirmą honorarą (nepamenu ar jau buvo litai ar vis dar vagnorkės) pinigų užteko nusipirkti džinsus...

Tapau JAV lietuvių Tautinio fondo stipendiatu, kai pradėjau rašyti disertaciją „Lietuvių tautos sovietinis genocidas“. Tik ši stipendija leido apvažiuoti beatsiveriančius Jelcino Rusijos archyvus 1994–1995 m. ir ne tik apginti disertaciją, bet ir jos pagrindu išleisti antrą knygą „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas“. Dabar kiekvieno Gedulo ir vilties dienos minėjimo metu, birželio 14 d., išklausau ištrauką iš šios knygos išvadų...

Pradėjau dėstyti VDU – pirmajai paskaitai ilgai ruošiausi, dar skaičiau traukinyje pakeliui į Kauną, bet prakaitas iš susijaudinimo liejosi upeliais...Kas galėjo pagalvoti, kad paskui penkiolika metų paskaitas skaitysiu ir VU, ir TSPMI, ir VPU... Buvo laikas, kai dirbau net keturiais etatais (įstatymai leido) – nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Buvo visko – ir supainiotų paskaitų (tik pamanykit – bakalaurams skaičiau magistru paskaitą), ir supainiotų auditorijų (tada kodėl durys buvo atidarytos ir mano paskaitos klausė?)... Ir nežinojau, kad vėliau kažką iš savo dviejų tūkstančių studentų sutiksiu ne tik Lietuvoje, bet ir Čikagoje, Venecijoje, Londone...

Ir pirmą kartą (kol kas ir vienintelį) tapau tyrimų depo direktoriumi, redaguojančiu naują žurnalą „Genocidas ir rezistencija“. Bet tai jau kito (antrojo) dešimtmečio istorija...

© 2019 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.