Kazio Škirpos rašytas laiškas, kuriame jis atskleidė savo pažiūras

 

Iškilus klausimui dėl Kazio Škirpos vardą įamžinančios gatvės Vilniuje, kilo diskusija ir dėl jo pasakytų ar nepasakytų žodžių bei veiksmų. Tad siūlau perskaityti prieš 11 metų Stanfordo universiteto Huverio archyve rastą 1941 m. sausio 31 d. K.Škirpos rašytą laišką Leonardui Šimučiui (Lietuvai gelbėti Tarybos pirmininkui Amerikoje), kuriame jis nuosekliai išdėlioja savo pažiūras.

Škirpos

Mažas fragmentas: „Senieji, partijų ir susiskaldymo keliai, privedę Lietuvą prie pražūties, yra pasidarę tiek nebepopuliarūs, kad nuo jų veiklesnieji mūsų tautos elementai jau seniai nusigrįžo. Valstybės pražudyme yra kaltas ne tik buvęs mūsų krašto režimas, bet ir opozicinės srovės, kurios tą režimą nuolat gnaibė, bet pačios nieko žavingesnio nesukūrė ir nesugebėjo pašalinti nuo valstybės vairo tuos, kuriuos skaitė kaip vairuojančius mūsų kraštą į pražūtį. Be to, buv. opozicinės srovės – krikdemai ir liaudininkai – užsienių politikoje darė tas pačias klaidas, kaip ir buv. krašto režimas bei jį rėmusi tautininkų sąjunga. Pagaliau, opozicinių partijų atstovai juk buvo paskutiniuoju metu net Vyriausybėje. Valstybės pražudymas yra tiek didelis prieš tautą nusikaltimas, kad jo istorija niekad nedovanos. Režimas ir partijos, padariusios tokį nusikaltimą nebeturi moralinio pagrindo toliau egzistuoti ir pretenduoti iš naujo į tautos valios reiškėjus ir jos vykdytojus“.

K.Škirpa pats 1926 m. buvo paskirtas liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės karinės žvalgybos/kontržvalgybos viršininku ir (ne)pamatė ruošiamo kariškių perversmo, bet tai jau buvo praeitis. 1941 m. sausį jis kuri laiką projektavo ne sukilimo iškeltą vyriausybę, o pastatytą su Reicho sutikimu: „Tikslas, kurį sau išsivaizdinu ir kurio siekiu yra sekantis: vokiečiams ruošiantis žygiuoti į Rytus, gauti Reicho pritarimą ir sutikimą sudaryti mums savo vyriausybę ir perimti Lietuvos valdymą tuojau, kai tik kraštas bus apvalytas nuo raudonosios rusų armijos (...) Suprantu, kad vokiečių pagalba pastatytoji mūsų vyriausybė nebūtų savo veiksmuose kraštą valdant visiškai laisva. Ji turėtų su vokiečių reikalavimais labai skaitytis...“

Ilgame, 25 lapų laiške išdėstęs savo pažiūras, K.Škirpa pasirodė kaip „realpolitik“ atstovas, su politinio oportunizmo ir avantiūrizmo užtaisu, kuriam bet kokia politika siekiant užsibrėžto tikslo nėra nei gera, nei bloga, gal net geriau be trukdančio moralinio pamušalo: „Pirma gelbėkime kraštą tokiomis priemonėmis, kokios tik yra įmanomos ir vietoje randamos, ir tik po to ieškokime kelių politiniam išbalansavimui su kitomis valstybėmis, jei vėlesnės aplinkybės to iš mūsų reikalautų, atgautos valstybės išsaugojimui... Politikoje, ypač tarptautiniuose santykiuose, nėra nieko amžino. Politika keičiasi, jei keičiasi krašto interesai. Vyriausias mūsų interesas šiandieną yra atgauti valstybinę laisvę. Ką darysime po to ir kaip teks pasielgti vėliau, galėsime apie tai spręsti, kada paaiškės naujos aplinkybės: kada paaiškės kuo šis karas pasibaigs ir su kokiais naujais faktoriais turėsime skaitytis“.

Ar rašė ir apie žydus? Taip, rašė.

Laiško kopiją rasite čia.