Apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą...

 

Keli žodžiai apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą (netrumpas tekstas skaitantiems):

1. Klausiate, apie jo santykį su vokiečiais ir sovietais...

Labai trumpai jis tą santykį apibrėžė uždarame karinio tribunolo posėdyje: „Būdamas Lietuvos kariuomenėje, aš daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Aš tvirtai laikausi savo įsitikinimų. Aš stojau į kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševikus. Visi faktai, kurie aiškiai nušviesti parengtiniame tardyme, ir teisminiame tardyme patvirtina, kad aš su savo dalyviais norėjau kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Sėdėti sudėjęs rankas aš negalėjau. Aš siekiau tikslo, bet vieko nepadariau. Prašau teismą mane išteisinti pagal kaltinimo 1 punktą, kad aš savanoriškai tarnavau vokiečiams, o pagal kitus punktus prašau sušvelninti bausmę“. Taigi, jis pats asmeniškai neigė savanorišką „atsidavimą“ vokiečiams.

2. Indrė Makaraitytė klausia „ar generolas Vėtra pasirašė tik įsakymą dėl žydų turto?“. Prieš 22 metus, kaip mokslinis redaktorius skaitydamas su J.Noreika kartu nuteisto Viktoro Ašmensko knygos rankraštį paprašiau, kad būtinai įrašytų visus faktus, net neparankius. Viską įrašė ir paskelbė 1998 metais. Paskelbė dokumentus, kuriuos Šiaulių apskrities viršininkas J.Noreika pasirašė vokiečių karo komendanto reikalavimu. Taip karinė, o vėliau civilinė vokieičų administracija naudojosi lietuvių savivalda spręsdama savo reikalus. Tad buvo pasirašytas ir vokiečių parėdymas žydams nuo liepos 25 iki rugpjūčio 15 d. persikelti gyventi į viršaičių nurodytas vietas. Ir nurodymas, kad „žydai, turį miesteliuose nekilnojamąjį turtą, privalo jį likviduoti, pirmiausia susikeisdami su tais gyventojais, į kurių namus jie bus įkeldinti. Ir draudimą savintis žydų turtą, ir nurodymą surašyti žydų turtą ir globoti jį „iki atskiro parėdymo“. Ir pasirašė vokiečių generalinio tarėjo pavaduotojo pavedimu nurodymus „globoti pabėgusių komunistų ir žydų turtą, jų sodus ir daržus. Žydai persikraustydami į kitas vietas savo nuožiūra galėjo pasiimti kilnojamąjį turtą“. Kodėl kalba tik apie turto priežiūrą, kaip žydų perkraustymo pasekmę? Mat apskrities viršininko buvo tokios pareigos, o policijos ar saugumo įstaigos nebuvo jo pavaldume. Ar vokiečių ypatingosios grupės, Hamano „skrajojantis būrys“ (pasitelkę ir kelis sukarintus lietuvių dalinius) sprendė perkeliamų žydų tolimesnį likimą? Be abejonės taip. Vokiečiai žudynių organizavimo procesą laikė paslaptyje, „rezultatų“ su lietuvių administracija neaptarinėjo.
Kas atsitiko su žydų turtu, gal domina? Visas turtas buvo perimtas specialios vokiečių įsteigtos įmonės (kartu paimtas ir sovietų nacionalizuotas lietuvių turtas bei tremtinių turtas), kuri Lietuoje valdė ir administravo keliasdešimt tūkstančių objektų pumpuodama lėšas į Vokietiją. Štai kas buvo rašoma lietuvių diplomatų 1943 07 06 Berne parengtame biuletenyje apie padėtį Lietuvoje: „Kauener Zeiting“ pateikia apžvalgą apie okupantų sudarytosios „Grundstuckgesellschaft“ veikimą. Ši bendrovė yra paėmusi savo žinion visus miestų namus ir sklypus, kurie bolševikų laikais buvo nusavinti. Pasak šio pranešimo, kurio autorius yra tos bendrovės direktorius Fr.Stein, vokiškoji bendrovė perėmusi „dešimtis tūkstančių“ objektų. Jos centras esąs Kaune, o visame krašte veikia 353 skyriai su keliais tūkstančiais tarnautojų. Bendrovė valdanti taip pat iš žydų atimtą turtą, be to žmonių turtą, kurio savininkai išdeportuoti. Pati bendrovė, kaip konstatuojama, esanti vokiečių generalinio komisaro vykdomasis organas, o pats darbas esąs vykdomas „vokiškais metodais“.

3. Kodėl ne tik lietuviams buvo svarbu, kad savivaldoje būtų nei ne vietiniams gyventojams palankių, tai bent neutralių žmonių. Štai „Kauener Zeitung“ (26.VI. 1943) užsipuola tuos lietuvius, kurie pardavinėja maisto produktus žydams. Laikraštis, grasindamas, kad tokiems lietuviams būsią užkabinti žydiški ženklai (Dovydo žvaigždė), rašo: „Penkios vietinės moterys buvo nubaustos po vieną mėnesį kalėjimo, nes jos pardavinėjo maisto produktus žydams...“. Nespekuliuosiu liudininko S.Grunskio pasakojimu, kad J.Noreikos mažametė dukra Dalia dalijo gatvėje praeinantiems žydams motinos iškeptas bandeles. Tačiau J.Noreika buvo tas pareigūnas, kuris apgindavo vietinius gyventojus net nuo lietuvių policijos, kuri turėjo kontroliuoti karo metu parduodamų maisto produktų rinką, iš kurios šešėlio maisto produktų gaudavo ir getuose vis dar kalinami žydai. 1942 m. balandžio 17 d. apgynė Joną Saliūną, liepos 4 d. – Ulitą Metlevaitę ir t.t. Nesigilinsiu į jo pagalbą lietuvių antinaciniam pogrindžiui ar santykius su antinacine organizacija „Lietuvių frontas“, tačiau būtent visas J.Noreikos veikimas būnant apskrities viršininku pačių vokiečių administracijos ir gestapo buvo įvertintas kaip priešiškas. J. Noreika atsiduria tarp to pusšimčio lietuvių, kurie jau 1943 m. kovo 26 d. buvo įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje.

4. Gal J. Noreika slėpė savo pažiūras ar šiaip buvo žiaurus, kas būtų buvę sunku nuslėpti? Pasižiūrėkime ką rašo kitas štuthofietis Aleksandras Kantvilas: „Jonas Noreika (...) vokiečių laikais Šiaulių apskrities viršininkas, labai populiarus, šiauliškių ir apylinkės ūkininkų labai mylimas ir gerbiamas, visada užtarėjas prieš okupantų priespaudą, persekiojimus (...). Noreika priėmė visą inteligenciją, žinias, sugebėjimus ir gabumus, kurie garavo iš tokių Lietuvos garsenybių tarp keturių kazemato sienų (...) Jis netsitraukė nuo prof. Jurgučio, išsiurbdamas visus jo smegenis mokėsi anglų kalbos, tobulino vokiečių kalbą, rusų ir lenkų. Mokėsi apie viską, viską matė ir girdėjo ir viską krovė savo galvon. Su tokia energija, pasišventimu, darbštumu Noreika darė viską (...). Tačiau Noreika nebuvo sausas, jis buvo jaučiąs, jautrus, nuoširdus, paslaugus, tikras džentelmenas, taip pat karštas, kaip ugnis. Supykdavo, akimis sužaibuodavo, bet mylėjo save sutramdyt ir piktų žodžių ar verksmų nepraleisdavo“.

Gen. Vetra

5. Antinacinis lietuvių pasipriešinimas taip pat sprendė klausimą, kas gi laikytinas vokiečių okupacinės valdžios kolaborantu? Pirmiausia antinacinėje spaudoje tokiais buvo įvardijami tie, kurie nuosekliai atstovavo tik vokiečių valdžios interesus (pvz. generalinis tarėjas gen. Kubiliūnas). Klausimas, kas ir kiek atsakingas už bendrapiliečių žydų ir lietuvių žūtis buvo paliekamas individualiam įvertinimui, selektyviai pateisinant represijas tų atžvilgiu, kurie tarnavo Sovietų Sąjungai ar buvo susiję su komunistų partija (kas iš esmės buvo vienas ir tas pats). Antinacinis pasipriešinimas jokiu pavidalu nematė brutalaus sovietinio totalitarinio režimo, kaip sąjungininko. Realios sąlygos vertė vienaip ar kitaip apsispręsti, tačiau dauguma aplinkybių nepriklausė nuo Noreikos ar dar kieno nors pasirinkimų. Štai apsisprendęs grįžti į Lietuvą, J.Noreika liko su silpstančiu prof. V.Jurgučiu, kol pats susirgo šiltine ir pasveikęs buvo mobilizuotas į sovietinę armiją tik 1945 m. gegužės 5 d. Ne, karo veiksmuose nedalyvavo. Mobilizuotas prievarta jis pasirinko tarnauti eiliniu kareiviu, nors turėjo karinį kapitono laipsnį. Tarnavo eiliniu šaulių pulkuose kažkur prie Holšteino, kol lapkričio mėn. viduryje buvo demobilizuotas ir lapkričio 27 d. atvyko į Lietuvą.

6. J.Noreikai Vilniuje pirmiausia talkino buvę Štuthofo lagerio kaliniai: prof. V.Jurgutis, advokatas Petras Kiškis, plk. ltn. Petras Masiulis, rašytojas Balys Sruoga. Jis besisukdamas jų aplinkoje gaudavo pagalbą ir iš tų žmonių, kurie jį pažinojo kaip Šiaulių apskrities viršininką. Tai ne tiesiogiai gali patvirtinti, kad tarnaudamas (kaip pabrėžė – „ne savo noru“) savivaldojoje vokiečių okupacijos metais, buvo prisimenamas geru žodžiu. Dirbdamas šv. Jokūbo ligoninėje ir Mokslų akademijoje, jis pats pradėjo kaupti informaciją apie padėtį Lietuvoje. Jis tuo metu negalėjo žinoti, kad prasidėjusi naujoji okupacija vos per metus nusinešė beveik 10 tūkst. gyvybių, iš kurių apie 4300 nužudė brutalioji gen. Vetrovo vadovaujama NKVD 4-oji divizija. Išgirdęs apie partizanus, rinko informaciją apie juos ir stengėsi surasti ryšio kanalus.

7. Ar J.Noreikos suburta Lietuvos Tautinė Taryba veikė trumpai ir nieko reikšmingo nenuveikė? J.Noreikos suburta pogrindinė organizacija iš tiesų veikė trumpai – vos pora mėnesių. Tačiau siautėjant sovietiniam saugumui visos pogrindžio organizacijos buvo trumpalaikės, o eiliniai ginkluoti partizanai vidutiniškai metus ar dvejus sugebėdavo išsilaikyti tokioje aršioje kovoje. Organizacijos branduolyje buvo šiaulietė poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė (beje, XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje ji tapo ir Lietuvos Helsinkio grupės steigėja) ir Dailės fondo direktoriaus pavaduotojas Stasys Gorodeckis-Radžiūnas. Taktikos klausimais buvo prisilaikoma kiek kito požiūrio, negu jau įsivyravęs ginkluotoje rezistencijoje. Buvo orientuojamasi į „tautos sukilimą“, kai tam bus palankus metas (sutapsientis su Vakarų ir Sovietų Sąjungos karo pradžia), kol kas numatant taupyti jėgas ir vengti aktyvaus pasipriešinimo. Jei palygintume su K.Škirpos požiūriu į valstybę, tai čia buvo labai aiškiai ir nedviprasmiškai orientuojamasi į demokratinę, prezidentinę ir suverenią Lietuvos valstybę. Menki ir trumpalaikiai ryšiai su partizanais neleido išvystyti aiškios pasipriešinimo strategijos, o tikslios informacijos stoka (tik kaimuose jos netrūko) apie sovietinį terorą, neleido suvokti partizaninio ginkluoto pasipriešinimo neišvengiamumo. Deja, nepriklausomai nuo J.Noreikos ar jo organizacijos narių, sovietinis saugumas pasinaudojo viena aplinkybe. Mat tarp J.Noreikos ikikarinių pažinčių buvo tūlas Juozas Albinas Markulis, tuo metu jau užverbuotas kaip saugumo agentas. Suėmus daugumą tikros organizacijos narių buvo paskleistas gandas, kad dalies organizacijos narių suėmimai nepalietė ir šiai tariamai grupei vadojauja J.Markulis – Erelis. Šis jau užmezgęs ryšius su tikru pogrindžiu nuo 1946 m. pavasario ėmėsi vystyti teiginį, kad ginkluotas pasipriešinimas turi būti nutrauktas „jėgų saugojimo“ tikslu (detaliau galite pasiskaityti mano knygoje „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“).

8. Ar buvo gausi J.Noreikos organizacija? Ne, ji nepasižymėjo ypatingu dydžiu – sovietinis saugumas suėmė 1946 m. vasario-kovo mėn. daugiau kaip dešimt žmonių su „Generolu Vėtra“ priešakyje, o kovo – balandžio mėn. dar dvi dešimtis su LTT susijusių jaunuolių. Bendras suimtų žmonių skaičius pasiekė 41. Organizacijos planus galima pavadinti ir išskirtiniais: nuo planų užmegsti ryšius su užsieniu pagrobiant lėktuvą „Po-2” ir V.Ašmenkui bei poetui K.Jakubėnui (tam pačiam, kurį Rašytojų sąjungoje buvo užsipuolęs P.Cvirka) nuskrendant į Švediją, iki planų suvienyti visas Lietuos pogrindžio organizacijas ir sukurti centrinę vadovybę. Realiai nė viena LTT išleista direktyva nebuvo įgyvendinta egzstuojant pačiai Tautinei Tarybai. „Atsišaukimą į laisvąsias pasaulio tautas“ galima laikyti reiškingesniu dokumentu, nes jis liudijo LTT surinktą informaciją apie padėtį Lietuvoje. Čia ir žinios apie terorą, kankinimus, naikinimus deginant gyvus žmones, trėmimus, žuvusiųjų palaikų niekinimą turgaus aikštėse, ginkluotą pasipriešinimą: „Prasidėjus masiniams trėmimams, visoje Lietuvoje vyksta nuolatinės kruvinos kovos. Pasipriešinimui numalšinti rusai metė specialius NKVD dalinius ir karinius junginius. Kovose dalyvavo tankai ir artilerija. Tragišku savo gyvenimo momentu lietuvių tauta kreipiasi į visus garbingus pasaulio žmones, į visas laisvę mylinčias tautas, prašydama pagalbos prieš žmogaus orumo engimą...“.

9. Ar tikrai J.Noreika buvo suimtas ir kankinamas? Taip. Teko išnagrinėti jo tardymo protokolus. Nors tardymai trukdavo ne vieną valandą – protokolai trumpi. 113 tardymų ir 31 protokolas. Kartais visai nieko nerašoma. Būtent tuo metu „nepripažinusiems liaudies priešams“ buvo taikomos „aktyvaus tardymo priemonės“. Kadangi prieš ketvirtį amžiaus teko bendrauti ir su šioje byloje kaltintais asmenimis renkant duomenis apie kankinimus, tai šį tą galėčiau pakartoti. Pirmiausia, kankintojų atrama buvo tas pats MGB ministro pavaduotojas pplk. Leonardas Martavičius, kuris po dešimtmečio dalyvavo ir A.Ramanausko-Vanago kankinime. MGB tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas taip pat tardė nerašydamas jokių protokolų. Tardomas sau prisiėmė visą atsakomybę ir pasivadino visų partizanų ginkluotųjų pajėgų vadu. Okupantai į protokolus rašė pirmiausia tai, ką norėjo girdėti. Kai ką J.Noreika paneigdavo, jei vėl buvo sugrįžtama prie to paties klausimo. Toje pačioje byloje suimtas lakūnas V.Ašmenskas prisiminė, kad „plk. E.Rozausko nurodytas, atsiguliau kniūbsčias ant kėdės, kojos kadaravo vienoje kėdės pusėje, o galva nusviro kitoje. Pasipila visa kruša smūgių...“

10. J.Noreika kariniame tribunole nuo pat pradžių kategoriškai neigė, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“. Visi liudijimai apie vokiškosios okupacijos metus vienaip ar kitaip liudija, kad J.Noreika matė sovietinį terorą iš arti, trėmimus vertino kaip genocidą ir atidarinėjo Šiauliuose „Raudonojo teroro muziejaus“ parodą. Tad iš pradžių kvietė lietuvius padėti kovoje su bolševizmu, tačiau vėliau, atsižvelgiant į nacistinės okupacijos realijas, tapo antinacinės organizcijos Lietuvių fronto įgaliotiniu Šiauliuose ir priešinosi okupantų spaudimui, kol galiausiai buvo gestapo suimtas. 1946 m. lapkričio 20 – 22 d. kariniame tribunole jam nebuvo iškelti kokie nors kaltinimai tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavus „tarybinių piliečių“ (taip tuo metu buvo įvardijami nužudyti žydai) žudynėse. Greičiau priešingai – visi parodymai ir liudijimai rodė jau mano minėtą J.Noreikos užsispyrimą siekti dalyvauti antisovietiniame pasipriešinime. J.Noreika- Generolas Vėtra ir jo bendražygis, adjutantas 22 metų Zigmas Laukaitis-Šerkšnas nuteisiami mirties bausme, o 1947 m. vasario 26 – 27 d. sušaudyti MGB rūsiuose bei užkasti Tuskulėnuose (būtent ten, kolumbariume, dabar saugomi beveik visų aukų palaikai). Lietuvos Respublikos Aukščiausias teismas visus šios bylos dalyvius reabilitavo 1991 m. gegužės 27 d.

11. Kas išdavė J.Noreiką su bendražygiais ir koks išdaviku likimas? MGB iš agentų sužinojusi apie Lietuvos tautinę tarybą pradėjo bylą „Falanga“, kuriai informaciją teikė agentai Klevas, Sibiriakovas ir Oras. Prieš ketvirtį amžiaus KGB archyvų tyrinėtoja Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė nustatė, kad agentas Nr. 15764 slapyvardžiu Oras – rašytoja, Vilniaus m. tarybos deputatė Valerija Valsiūniėnė. Tai būtent jai O.Lukauskaitė-Poškienė parodė atsisšaukimą į pasaulio tautas ir suklydo. Neužilgo prasidėjo suėmimai... Valerijos Valsiūnaitės atminimo lenta kabo kaip kabėjusi.

12. Generolo Vėtros supo ir sups patys įvairiausi mitai. Išsigalvotos ir tikros istorijos. Pavyzdžiui, kai S.Gorodeckis-Radžiūnas pasiūlė parašyti kasacinį skundą ir laimėti laiko – 1947 m. gegužės mėn. laikinai sustabdytas mirties bausmės vykdymas (iki 1950 m. sausio), Noreikos atsakymas buvo kupinas tų pačių minčių, kaip ir kalba teisme: „Ne. Nerašysiu. Kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu priėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklūstu tik Tautinei Tarybai...“.

13. O kaip gi anūkės S.Foti vertinimai? Manau, kiekvienas vertina pagal savo žinias ir supratimą bei mums nežinomas paskatas iš draugų (kad ir šiuo atveju turiu galvoje Foti bei Granto Gochino tandemą). Štai Noreikos duktė, operos solistė Dalia Noreikaitė-Kučėnienė kažkada parašė eiliuotą „Tėvo testamentą“:

Atmink, mano meilės kūdiki,
Jėga yra dvejopa:
Griaunanti – tai neapykantos jėga,
O burianti jėga – tai meilė.“

Aš neidealizuoju. Tačiau nepriimu vertinimų, kurie iš dabarties „visažinių“ pozicijos perkeliami į praeitį ir mėginama moralizuoti kankintus, kalintus ir nužudytus žmones. Pabrėžiu – kankintus ir nužudytus!

© 2019 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.