Pirmiausia, tokios doktrinos nebuvo ir nebus viešinamos. Kas yra viešai aptariama, tai Putino retorika, kuri orientuota į grasinimą branduoliniu ginklu kalbant apie jo panaudojimo doktrinos atnaujinimą. Nors ir grėsminga retorika („agresiją iš bet kurios nebranduolinės valstybės pusės, bet dalyvaujant ar remiant branduolinei valstybei, siūloma vertinti kaip bendrą puolimą prieš Rusiją...“), bet kol kas ji skirta užsienio politikos tikslui pasiekti – mažinti NATO šalių karinę paramą Ukrainai.
Antra, branduolinio ginklo panaudojimo doktrinos sudarytos taip, kad būtų aiškus panaudojimo slenkstis, jis nekeltų abejonių ir nebūtų dviprasmiškai traktuojamas. Visgi, viešai visada išlaikomas tam tikras galimas „panaudojimo neapibrėžtumas“, siekiant potencialiam priešininkui sukurti tam tikrą strateginę dilemą ir klausimus be atsakymų – koks bus atsakas, kokios apimties, į kur nutaikytas ir t.t.
Trečia, nors branduolinis ginklas dėl techninių parametrų skirstomas į taktinį ir strateginį, jo (ne)panaudojimas visada sukels strateginę dilemą, strateginius klausimus.
Ketvirta, Rusija neturi aiškių ir neginčytinų atsakymų į taktinio branduolinio ginklo panaudojimo mūšio lauke strategines dilemas: kaip reaguos Kinija, kaip reaguos globalūs Pietūs (Indija+), jei nebus pasiektas joks persilaužimas mūšio lauke, kaip šis Putino silpnumo (paradoksalu, tačiau branduolinio ginklo panaudojimas nelaimint karo konvencinėmis priemonėmis bus vertinamas tik kaip silpnumas, griebiantis paskutinio šiaudo) demonstravimas atsilieps karinei paramai Ukrainai ir t.t.
Klausimų skaičius praktiškai neribotas, o Putinui tinkančių atsakymų skaičius yra minimalus. Juo labiau, kad priešingas efektas nei planuota (žinant, kad plano „Kyjivas per tris dienas“ autoriai niekur nedingo) yra labiau, negu tikėtinas.
Dar prieš metus Pasaulio ekonomikos ir tarptautinės politikos fakulteto mokslo direktoriaus Sergejaus Karaganovo Maskvoje išsakyti kliedesiai apie „dievo ginklo“ panaudojimo būtinybę taip ir liko kliedesių lygoje. Tas pats Karaganovas sėkmingai nuomoja savo butus. Berlyne ir Venecijoje.
Penkta, ar galima nusiraminti ir nieko nedaryti? Jokiu būdu. Reikia reaguoti. Ir politiškai, ir kariškai. Pirmiausia, sukuriant papildomas potencialias strategines dilemas pačiam Putinui. Kiekvienas toks grasinimas turi iššaukti NATO šalių atsaką – stiprinant bendrą priešraketinę gynybą, telkiant papildomus pajėgumus NATO paribio gynybai, JAV dislokuojant papildomus pajėgumus (pvz., vidutinio nuotolio raketas) Europoje ir t.t. Kai kas jau padaryta ir daroma, tačiau visa tai turi būti nedviprasmiškai susiejama su Kremliaus branduoliniais grasinimais.
Taigi, pati išvada būtų tokia: neisterikuojant dėl Putino branduolinių grasinimų, nepalikti jų be dėmesio ir daryti reikalingus darbus stiprinant NATO šalių saugumą. Kiekvienas naujas Putino grasinimas turi būti palydėtas papildomų, saugumą stiprinančių priemonių patvirtinimu.