Visos šios raidės ir keisti žodžiai sėja didelį nerimą, vyrauja antraštėse, devalvuoja vertybes ir demokratiją, ignoruoja už nepriklausomybę kovojančios šalies suverenumą, verčia nuogąstauti dėl savo saugumo, ypač mus, paribio valstybės gyventojus. To nerimo išraiška – analogijos su Miuncheno (1938 m., ne 2025 m.) sandoriu, padalijusiu kariškai stipriausią centrinės Europos šalį Čekoslovakiją, su 1945 m. Jaltos sandoriu – padalijusiu Europą į dvi dalis. Visa tai suprantama.
Mes, žmonės, emocingi ir reaguojame natūraliai, kai matome neteisybę ar tai atspindinčius žodžius bei veiksmus. Ypač, kai neturime vandenyno, kuris mus skirtų nuo orkų imperijos. Traumuojantis praeities kodas įrašytas mūsų istorijoje, kai likome ir kovojome „vienui vieni“. Jis neištrintas ir tarptautinių krizių metu vis atgimsta naujais pavidalais, keldamas nepasitikėjimo savimi ir kitais dilemas. Juk ir kremlinių vatiniai naratyvai jau mažiausiai pora dešimtmečių visais būdais skatina tą nepasitikėjimą. Romėniškas posakis „skaldyk ir valdyk“ būtų per švelnus apibūdinti šiai situacijai.
Todėl klausimas: ką daryti, kad šios groteskiškos „trumpinimo“ antraštės negriautų mūsų netobulos demokratijos, neišvestų mūsų iš pusiausvyros ir nenulydėtų klystkeliais? Ką daryti, net jei atrodo, lyg žiūrėtume F. Durrenmatto pjesę kurios veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kur nebėra aišku, kas yra tikra, kas yra ta tikrovė, kai nebelieka svarbiausių atspirties taškų?
Manyčiau, pirmiausia reikia sustoti ir įvertinti, ar per trisdešimt Trumpo dienų mus užpylusių antraščių ir tekstų gausa, leidžia susikoncentruoti ties svarbiausiais dalykais?
Ronaldo Reagano vertinimo metodas „Don't be affraid to see what you see“ (liet. – Nebijok matyti to, ką matai) čia irgi gali praversti.
Taip, Europa netobula, lėta, nepaslanki, per daug liberali, daranti klaidų, daug kalbanti ir nesugebanti pasinaudoti savo privalumais. Tą patį galima pasakyti ir apie demokratiją. Net apie europietiškas vertybes – kai kurios jų efemeriškos. Bet nieko nėra geriau už Europą, demokratiją ar vertybes, dėl kurių verta aukotis, su visais jų trūkumais. Netobulumas mus daro žmogiškais, mokančiais užjausti, padėti. Leidžia tarptautinius karo nusikaltėlius ir žudikus vadinti tikraisiais vardais, neglostant jų savimeilės piramidžių.
Tobulumo mes niekada nepasieksime, bet nepradėkime blaškytis ir nepraraskime galimybės blaiviai mąstyti. Dirbkime tai, ką galime geriausiai kiekvienas. Niekas neatima iš mūsų teisės stiprinti Lietuvos gynybą, net didžiausių krizių akivaizdoje. Niekas negali atimti iš mūsų teisės vertinti (net pasijuokti) Trumpo ar Putino pagal darbus, o ne jų tarpusavio ditirambus. Niekas neturėtų sustabdyti mūsų nuo darbų stiprinant savo (o tai reiškia ir Europos) saugumą, net jei kurie nors strateginiai partneriai laikinai sutrikę. Niekas iš mūsų neatėmė galimybės matyti, kas vyksta Ukrainoje realiai, o ne per jos demokratijos ir nepriklausomybės menkinimo akinius.
Galimybės neatsiranda pačios. Jas reikia susikurti. Taip, atidžiai stebint naujas galimas geopolitines jungtis ir jų formavimąsi nusiraminti nereikia. Nerimo prieskonis prie pasitikėjimo savimi gali paskatinti ir naujus, nestandartinius, nelozunginius sprendimus.