Į karus galima žiūrėti iš kosmoso aukščio (per daug nesigilinant į jų priežastis, nesprendžiant principinių dalykų dėl agresorių atsakomybės ir t.t.) arba iš arti – matant karius, jų aukas, jų galimybes, taktiką, ginkluotę, karo ekonomiką.
„Kariausime su tuo, ką turėsime“, – sako Lietuvos kariai ir jie teisūs. Karius reikalinga ginkluote, amunicija, karine technika ir technologijomis aprūpina politinės institucijos – vyriausybės, gynybos ministerijos. Taip, kiekvienas karas skiriasi. Bet vienu dalyku jie visi panašūs – priemonės, kurios efektyviausios priešui nugalėti gali būti ir technologiškai pažangios, ir pačios primityviausios. Kaip sako dabar prieš agresorių kariaujantys Ukrainos kariai – galima turėti ir „Lamborghini“, bet tikram karui reikia kur kas daugiau paprastesnių priemonių.
Kariaujančios demokratinės valstybės pirmiausia siekia apsaugoti savo karius – įsigyja nepigias šarvuotas ir nuo pigių FPV dronų smūgių ar minų apsaugančias transporto priemones, naktinio matymo įrangą, išminavimui skirtą techniką, karių aprūpinimui karo lauko sąlygomis reikalingas logistines priemones, medicininės evakuacijos techniką, mobilias karo lauko ligonines ir pan.
Svarbiausia, kad kiekvienas karys jaustųsi turintis patikimas apsaugos priemones (kiek tai įmanoma karo metu) nuo šalmo su šarvine liemene iki priemonių didinančių jo išlikimą (naktinio matymo ir termo prietaisus, medicinines priemones, organizuotą medicininę evakuaciją...). Todėl šalia būtinos ginkluotės ir pakankamo amunicijos kiekio, visada bus pirmaeiliai logistiniai dalykai.
Viena iš Ukrainos karo pamokų – visiškai permatomo mūšio lauko atsiradimas, kur bepilotės sistemos duoda ne tik žvalgybinę informaciją ir kontroliuoja mūšio lauką, bet ir naikina priešo techniką ir kareivius. Ir tai daro iki 50 km nuo fronto linijos. Maža to – robotizuotos bepilotės logistinio transporto priemonės suteikia galimybę aprūpinti savo karius priešakinėse linijose, o, esant reikalui, net ir evakuoti sužeistus karius.
Ir čia Ukraina rodo pavyzdį pasitelkdama mūšio lauke robotizuotas bepilotes sistemas, taip saugodama savo karius. Taip pat rodo karo ekonomikos pavyzdį – gamina daug paprastos bei pigios, bet ne mažiau pavojingos ginkluotės.
Tokios kaip minomis ginkluoti kvadrakopteriai (su optinio pluošto kabeliu ir be jų) sunkiajai technikai naikinti, ar pėstininkus naikinantys savižudžiai FPV dronai, ar įvairios minos ir viskas, kas paprastai gali eliminuoti priešininko galimybes. Posakis „mažiau yra daugiau“ konvertuojamas į „mažiau pinigų – didesnis jų naudojimo efektyvumas“.
T.y. net ir mažesnės gynybai skirtos lėšos gali būti panaudotos efektyviai. Tai nereiškia, kad nereikia technologiškai pažangios ir brangios technikos. Jos taip pat reikia. Artilerija veikia ir tada, kai netinkamas oras dronams. Radarai turi matyti priešo aviaciją su valdomomis bombomis, raketinės sistemos gali sunaikinti priešo logistiką už šimtų kilometrų nuo fronto linijos, elektroninės kovos priemonės gali apsaugoti karius nuo dalies dronų ir t.t.
Todėl taupiai ir atsakingai naudojant skiriamas lėšas gynybai galima sukurti ir brangesnius reikalingus kovinius pajėgumus. Ir paraleliai galima susikurti pigesnius, ne mažiau efektyvius pajėgumus – nuo didelių ruožų minavimo iki stabdančios dronų sienos, nuo modernaus visapusiškai individualiai aprūpinto pėstininko iki bepilotes sistemas valdančių apmokytų operatorių pajėgų, nuo individualių antidroninių priemonių iki iš anksto paruoštų betoninių surenkamų bunkerių ar kitų gynybinių konstrukcijų.
Krizės (o kiekvienas karas yra tam tikra prasme krizė) sąlygomis veikianti, patikima valstybė (pavyzdžiui, Suomija ar Izraelis) su iš anksto parengtomis elektros tiekimą ir ryšį (mobilų, internetinį) užtikrinančiomis sistemomis, patikrinta nuotoline, krizinio valstybės valdymo sistema.
Tereikia turėti valdžią, kuria galima pasitikėti. Kariuomenės gebėjimus, kuriems vystyti negaila didesnių išlaidų. Visuomenę – suprantančią, kad mes esame per maži, kad galėtume vien tik gintis. Teisinga karo pabaiga visada yra tuomet, kai karas baigiasi agresoriaus teritorijoje.