Ar Šalčininkai gali pakeisti Vokietijos politikos kryptį?

Su visa pagarba šių rajonų gyventojams, bet šį kartą naudoju kaip matą lygindamas su Vokietijos žeme, kurioje AfD skelbiasi pasiekusi pirmą pergalę.

Šalčininkai ir Varėna – beveik „AfD žemės“ matas

Saksonija-Anhaltas nėra maža Vokietijos provincija. Jos plotas – apie 20,5 tūkst. km². Tai maždaug 5,5 karto daugiau negu Šalčininkų ir Varėnos rajonai kartu paėmus. Kitaip tariant, jeigu Šalčininkų ir Varėnos rajonus sudėtume į vieną teritoriją, gautume tik apie penktadalį Saksonijos-Anhalto. Tačiau abu lietuviški rajonai sudaro beveik tokią pat Lietuvos dalį, kaip ir Saksonija – Anhalto žemė Vokietijoje (5,7%)

O gyventojų mastelis dar įspūdingesnis: Saksonijoje-Anhalte gyvena daugiau kaip 2 mln. žmonių, o Šalčininkų ir Varėnos rajonuose kartu – vos apie 50 tūkst. Atitinkamai 2,54% ir beveik 2% šalių gyventojų. Pagaliau juk būtent Šalčininkų rajone esančiame Rūdninkų poligone kitais metais žada įsikurti 5 tūkst. Vokietijos karių. Tačiau Lietuva nėra tiesiog „mažesnė Vokietija“. Jos ekonominis pajėgumas vienam gyventojui vis dar gerokai mažesnis. Nominalaus BVP vienam gyventojui požiūriu Lietuva tebėra maždaug dvigubai mažesnės ekonominės galios šalis. Bet kodėl kraštutinės dešinės ir, nebijokime šio žodžio, prorusiška partija Vokietijoje ir Lietuvoje iššaukia tiek reakcijų.

AfD žadėjo ne revoliuciją išmokų  ir paramos būstui sistemoje, o jos papildymą

Pradėsiu ne nuo politinių ir ideologinių dalykų, bet nuo AfD deklaruotos šeimos politikos, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo labai dosni. Už pirmą ir antrą vaiką būtų mokama vienkartinė išmoka po 2 000 eurų, už trečią ir kiekvieną kitą – po 4 000 eurų (pusė iškart ir pusė – vaikui sulaukus trejų, bet tik tuo atveju, jei vienas tėvų Vokietijos pilietis). Be to, siūlytas naujas Familiengeld: 50 eurų per mėnesį už pirmą vaiką, 150 eurų už antrą ir 250 eurų už kiekvieną paskesnį. Tačiau čia slypi svarbiausia detalė: tai būtų ne Vokietijos dabartinės paramos pakeitimas, o papildoma parama taip pat tik tuo atveju, jei vienas tėvų yra Vokietijos pilietis. Šiuo metu Vokietijoje kiekvienam vaikui jau mokama 259 eurai per mėnesį Kindergeld. Mažesnes pajamas gaunančios šeimos papildomai gali gauti Kinderzuschlag, o vienam iš tėvų mokamas Elterngeld – paprastai nuo 300 iki 1 800 eurų per mėnesį.

Palyginimui, Lietuvoje nuo 2026 m. birželio gimus vaikui mokama 1 036 eurų vienkartinė išmoka, o universali išmoka vaikui siekia 129,50 euro per mėnesį. Tačiau pagal nuolatinę universalią išmoką skirtumas didesnis: Vokietijoje dabar 259 eurai, Lietuvoje – 129,50 euro. Dvigubai mažesnio BVP šalis Lietuva vaikui universaliai moka irgi dvigubai mažiau.

AfD siūlė jaunoms šeimoms iki 300 tūkst. eurų subsidijuojamą paskolą, o gimus vaikui dalį paskolos nurašyti: 10 tūkst. eurų už pirmą, 20 tūkst. už kiekvieną paskesnį vaiką. Tačiau Vokietijoje jau veikia federalinė Wohneigentum für Familien, kuri suteikia šeimoms su vaikais 170–270 tūkst. eurų lengvatinį kreditą, priklausomai nuo vaikų skaičiaus ir būsto parametrų. Programa Jung kauft Alt suteikia 140–180 tūkst. eurų kreditą esamam būstui įsigyti, priklausomai nuo vaikų skaičiaus.

Lietuva savo ruožtu jaunoms šeimoms regionuose suteikia 10 proc. subsidiją be vaikų arba su vienu vaiku, 12,5 proc. – auginant du vaikus ir 15 proc. – tris ar daugiau vaikų, skaičiuojant nuo ne didesnės kaip 87 tūkst. eurų kredito sumos. Didžiausia subsidija tokiu būdu siekia 13 050 eurų.

Santykių su Rusija atstatymo prielaidos

AfD žadėjo nemokamą vaikų darželį nuo pirmojo vaiko ir nemokamą mokyklinį maitinimą visiems vaikams. Tačiau šie pažadai turi kainą. Leibnizo ekonominių tyrimų institutas Halle (IWH) suskaičiavo 136 priemones, turinčias finansinį poveikį. Iš jų 28 buvo galima pakankamai tiksliai įvertinti: jos kainuotų apie 1,6 mlrd. eurų per metus. Pridėjus jau suplanuotą 877 mln. eurų metinį naują skolinimąsi Saksonijoje-Anhalte, susidarytų apie 2,5 mlrd. eurų finansavimo poreikis. Net ir pakeitus finansavimo prioritetus, vis tiek reiktų užpildyti mažiausiai 2,2 mlrd. eurų skylę žemės biudžete, o tai maždaug ketvirtadalis žemės mokestinių pajamų arba daugiau kaip 1 000 eurų vienam gyventojui. Kaip tai dera su siūlymais mažinti mokesčius? Niekaip. Bet tai dera su energetikos politikos pakeitimu ir užsienio politikos posūkiu. Tad kokios AfD siūlomos „ekonominio stebuklo“ prielaidos? Ogi nauja prorusiška politika. Čia AfD programa tampa jau nebe socialinės, o geopolitinės politikos dokumentu.

Partija siūlė panaikinti Rusijai taikomas sankcijas, atnaujinti energetinius ryšius, grąžinti Nord Stream į eksploataciją ir atnaujinti mokinių bei studentų mainus su Rusija, keisti dabartinę Vokietijos politiką Ukrainos atžvilgiu ir jos neberemti. Ir tai nėra vien „taikos balandžio“ retorika. Ekonominėje programos dalyje ji eina kartu su energetikos politikos posūkiu atgal: prieš vėjo energetikos plėtrą, prieš saulės parkus žemės ūkyje, už dujų (žinoma rusiškų dujų gaunamų per „Nord Stream“) elektrines ir branduolinės energetikos grąžinimą. Dėl branduolinės energetikos plėtros galima būtų sutikti, tačiau kam naikinti alternatyvios energetikos galimybes? Saksonija-Anhaltas dar visai neseniai buvo vienas labiausiai nuo rusiškų energijos išteklių priklausomų Vokietijos regionų. 2021 m. Rusija sudarė apie 15,4 proc. viso žemės importo (dabar 0,1%), o didžiąją jo dalį sudarė nafta ir dujos. Todėl AfD siūlymas nėra paprasčiausiai „grįžti prie pigesnės energijos“. Tai būtų grįžimas prie ankstesnio ekonominio modelio, kuriame dalis Vokietijos pramonės konkurencingumo buvo grindžiama pigia rusiška žaliava.

Svarbiausias klausimas – ne darželis, o migracija

AfD Sachsen-Anhalt programos esmė: tariama migracijos politikos revoliucija: griežtesnis prieglobsčio režimas, didžiulė deportavimo kampanija, mažesnės paskatos migracijai ir ypatingas dėmesys užsieniečių bei ukrainiečių statusui. Bendra išvada – migracijos klausimu AfD siūlė ne tiek visiškai naują politiką, kiek dabartinės Vokietijos politikos gerokai griežtesnę ir radikalesnę versiją. Ir čia ypač įdomus Lietuvos pavyzdys.

Lietuva jau keletą metų taiko tai, ko Vokietija tik dabar vis aktyviau siekia: griežtą išorės sienos kontrolę, neteisėtų migrantų neįleidimą, sulaikymą ir išsiuntimą. Nuo 2021 m. rugpjūčio iki 2026 m. rugsėjo pradžios Lietuva prie sienos su Baltarusija neįleido daugiau kaip 26 tūkst. neteisėtai į ES bandžiusių patekti žmonių. Tai buvo atsakas ne tik į migracijos srautą, bet ir į Baltarusijos režimo vykdytą migracijos instrumentalizavimą.

Vokietijos padėtis kitokia. Ji neturi išorinės ES sienos, todėl didžioji problema yra ne žmogus, kuris tiesiogiai kerta Vokietijos išorinę sieną, o tas, kuris į Vokietiją atvyksta per kitą ES valstybę arba jau yra patekęs į Vokietijos teritoriją. Todėl Vokietijos migracijos politikos centre atsiduria prieglobsčio procedūros, atsakomybės už prašymą nustatymas ir deportacijos. Jau dabar šiuo požiūriu dabartinė Vokietijos politika jau gerokai pasislinko į griežtesnę pusę: stiprinama sienų kontrolė, siekiama greičiau atmesti nepagrįstus prieglobsčio prašymus, dauginti grąžinimus ir pirmiausia išsiųsti nusikaltusius ar teisės likti neturinčius užsieniečius. Tačiau Vokietijos modelio principas išlieka toks: kas turi teisę likti – integruojamas, kas tokios teisės neturi – turi būti išsiųstas.

AfD siūlė kitą akcentą. Jai svarbu ne tik išsiųsti tuos, kurie neturi teisės likti, bet ir maksimaliai sumažinti pačios migracijos mastą bei Vokietijos patrauklumą migrantams. Todėl AfD migracijos politiką galima sutraukti į keturis žodžius: mažiau atvykti, mažiau likti.

Vokietijoje prieglobsčio prašytojams taikoma atskira paramos sistema, kur 2026 m. vienišam suaugusiajam bazinės išmokos siekia apie 455 eurus per mėnesį, be to, priklausomai nuo situacijos suteikiamas būstas, sveikatos priežiūra ir kitos būtinos paslaugos. Tai nėra tokia pati sistema kaip Vokietijos piliečiams mokamos socialinės išmokos. Vokietija dabar griežtina savo sistemą pirmiausia per sienų kontrolę, prieglobsčio procedūrų spartinimą ir deportacijų didinimą.

Lietuvoje prieglobsčio prašytojų materialinė parama yra gerokai mažesnė, tačiau taip pat užtikrinamas apgyvendinimas, maitinimas ar jo kompensavimas, sveikatos priežiūra, vertimas ir teisinė pagalba. Kitaip tariant, Lietuva nėra atsisakiusi humanitarinių įsipareigojimų, tačiau jos paramos mastas dėl gerokai mažesnio gyvenimo lygio yra kur kas kuklesnis. Bet Lietuvai esant agresyvių kaimynių pašonėje susidaro gana paradoksalus vaizdas – mažesnė ir gerokai skurdesnė Lietuva kai kuriais praktiniais sienos kontrolės aspektais yra griežtesnė už Vokietiją.

Tačiau AfD nuo dabartinės Vokietijos valdžios skyrėsi ne vien priemonių griežtumu. AfD migraciją pavertė viena iš pagrindinių savo politinės tapatybės ašių. Imigracija jos programoje siejama ne tik su saugumu ar valstybės finansais, bet ir su nacionaline tapatybe, demografija bei klausimu, kokia apskritai turi būti Vokietija.

Tad nemokami darželiai ir maitinimas mokyklose – turi būti vertinami platesniame kontekste. AfD ne tiesiog žadėjo vokiečiams dosnesnę socialinę valstybę. Ji žadėjo ją padaryti kitokia: mažiau migracijos, griežtesnė sienų kontrolė, daugiau deportacijų, mažiau paramos Ukrainai ir kitokį santykį su Rusija. Socialiniai pažadai galėjo padėti partijai pasiekti skirtingas rinkėjų grupes, tačiau migracija buvo viena iš kertinių priežasčių, leidusių AfD rinkimų kampaniją paversti platesniu Vokietijos politinės krypties pakeitimo projektu.

Tad kas iš tikrųjų atvedė AfD į pergalę mažoje Vokietijos žemėje?

Reikėtų vengti dviejų pernelyg paprastų paaiškinimų. Socialiniai pažadai buvo vienas iš rinkėjui patrauklių programos dalių, tačiau jos politinį identitetą daug labiau apibrėžė migracija, nacionalinis identitetas, konfliktas su dabartine Vokietijos politine sistema ir radikaliai skirtingas (nuo dabar egzistuojančio) požiūris į Rusiją bei Ukrainą.

Lietuva, kurios BVP vienam gyventojui yra gerokai mažesnis, vis dėlto nėra šalis be socialinės politikos. Ji moka universalius 129,50 euro vaikui per mėnesį, 1 036 eurų gimimo išmoką, turi papildomas išmokas daugiavaikėms šeimoms, subsidijuoja jaunų šeimų būstą ir finansuoja įvairias vaiko priežiūros priemones. Žinoma, pagal absoliučius dydžius Lietuva Vokietijos nepasiveja. Ir negali pasivyti vien pažadais – tam reikia didesnio darbo našumo, didesnių atlyginimų ir didesnio BVP.

Tačiau atkreipkime dėmesį – turtingiausia Europos ekonomika negalėjo išspręsti savo politinės krizės vien socialinėmis išmokomis. AfD pažadėjo vokiečiams daugiau pinigų šeimai, daugiau paramos būstui ir nemokamų paslaugų, bet kartu pasiūlė mažiau migracijos, mažiau klimato politikos, mažiau paramos Ukrainai ir daugiau Rusijos. Tai jau tikrai ne socialinės valstybės reformos projektas. Tai – Vokietijos politinės krypties pakeitimo projektas, kuriame socialiniai pažadai tampa priemone platesniam politiniam posūkiui pagrįsti.

Todėl pavadinimas „Ar Šalčininkai gali pakeisti Vokietijos vidaus ir užsienio politikos kryptį?“ nėra vien ironija. Jis primena paprastą dalyką: Lietuvai, kurios ekonominis svoris vienam gyventojui vis dar gerokai mažesnis, verta žiūrėti ne tik į tai, kiek turtingesnė Vokietija moka šeimai, bet ir į tai, kodėl tokio turtingo krašto rinkėjai nusprendė keisti pačią politinę kryptį. Ir atsakymas slypi migracijoje, tapatybėje, nepasitenkinime Berlynu ir ypač dėl santykių su Rusija bei Ukraina. Ir dabar vykę rinkimai nėra apie mažos žemės reikalus, jie – laiptelis į nacionalinį politinį olimpą. Lietuva, kuriai Vokietija dabar nėra tik paprasta sąjungininkė, bet yra itin svarbi strateginė sąjungininkė, reikia labai atidžiai tai stebėti ir vertinti. Nuo to priklauso ir Lietuvos, kaip valstybės, saugumo reikalai.