Iš pradžių 1991-1993 m. pagal fragmentiškai išlikusio sovietinio KGB archyvo duomenis demaskuodama su šia struktūra slapta bendradarbiavusius politikus. Pavėluotai, bet vos tik 1998-1999 m. buvo priimti įstatymai, apriboję buvusių etatinių KGB darbuotojų galimybes vieną dešimtmetį įsidarbinti su viešuoju ir nacionaliniu saugumu susijusiose įstaigose, taip pat pakvietusi buvusius KGB slaptus bendradarbius prisipažinti (savanoriškai liustruotis).
1999 m. specialiai komisijai (sekretoriato funkcijas atliko Valstybės saugumo departamentas arba VSD) papasakoti apie KGB atėjo daugiau kaip 1500 žmonių, iš kurių apie 1100 gavo prisipažinusių apie slaptą bendradarbiavimą su KGB statusą. VSD sudarytos šių prisipažinusių bylos (nepainioti su KGB bylomis, kurių slaptiems bendradarbiams beveik 99 proc. neišliko – KGB jas intensyviausiai naikino 1989-1990 m., ypač po Berlyno sienos žlugimo ir Kovo 11-osios), po daugiau kaip dešimtmečio, buvo perduotos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau LGGRTC) vykdyti dalinės liustracijos funkcijai.
Mat įstatymu numatyta, kad visi kandidatai į Seimo narius, prezidentus, ministrus, savivaldybių tarybų narius, teisėjus (vėliau šį sąrašą papildė kandidatai į europarlamentarus ir tiesiogiai renkamus merus) bus patikrinami, ar jų nėra tarp prisipažinusių slapta bendradarbiavus su KGB arba neprisipažinusių, jei tik tokie duomenys išlikę buvusiame KGB archyve (dabar tai Lietuvos ypatingasis archyvas). Jei prisipažinusių sąraše buvo surandami – tie 1999 m. VSD užrašyti prisipažinimo duomenys apie asmenį būtų nedelsiant išviešinami.
Per ketvirtį amžiaus buvo tik trys tokie atvejai, kai prisipažinusieji mėgino kandidatuoti į taip liustruojamas pareigas. T.y. tarp šiuo metu einančių politikų, ministrų, teisėjų, europarlamentarų ar merų nėra asmenų, slapta bendradarbiavusių su KGB ir dėl to prisipažinusių (atitinkamai nėra duomenų, kad tarp jų būtų neprisipažinusių KGB bendradarbių).
Tada kyla klausimas, kam visas šis sujudimas dėl „KGB slaptų bendradarbių sąrašų išviešinimo“, praėjus 25 metams po minėto įstatymo priėmimo?
Kad suprastume, keletas patikslinimų. Pirmiausia, yra mano minėtos VSD sudarytos bylos prisipažinusiems slapta bendradarbiavus su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Ne sąrašas, o atskiros bylos, su labai skirtinga prisipažinimo medžiaga – vieni pasakojo išsamiai, kiti fragmentiškai. Vieniems tai buvo savotiško lojalumo atsikūrusiai valstybei išraiška, kitiems – prisitaikymas prie naujos valdžios.
Antra, 2015 metais, diskutuojant apie tai, koks jų byloms būtų pritaikytas slaptumo terminas, buvo pritaikytas maksimalus – įteisintas 75 metų įslaptinimo terminas, t.y. tas, kuris taikomas tik tai informacijai, kurios atskleidimas sukeltų grėsmę gyvybei. Trečia, prisipažinusiems aš nesakyčiau ditirambų dėl lojalumo, nes jei ne Kovo 11-oji, apie jokius prisipažinimus nebūtų nė kalbos.
1990 m. V. Landsbergis pasirašė kreipimąsi ir pakvietė KGB slaptus bendradarbius nutraukti šį bendradarbiavimą, garantuojant, kad Lietuvos valstybė išsaugos jų incognito. Nėra žinoma, kiek buvo tokių slaptų bendradarbių, kurie nutraukė bendradarbiavimą. Dauguma jų laukė dar 9 metus, kol įstatymu buvo sudarytos sąlygos jų atgailai. Bet realus įslaptinimas buvo tik 15 metų (kaip minėjau, 2015 m. pakeistas į 75 metų įslaptinimą).
Per pastarąjį dešimtmetį keitėsi europiniai asmens duomenų apsaugos įstatymai, keitėsi ir mūsų valstybės paslapčių įstatymas. Prisipažinusieji pasiekė tą amžių, kai jauniausias iš jų turėtų būti apie 65 metų amžiaus, o vyriausias – 120 metų amžiaus. Net prieš ketvirtį amžiaus prisipažinusių vidutinis amžius buvo 58 metai. KGB nustojus egzistuoti Lietuvos teritorijoje 1991 metais, t.y. prieš 34 metus, šios slaptos tarnybos išlikę dokumentai prarado savo buvusį aktualumą. Tačiau VSD sudarytos prisipažinusių bylos vis dar įslaptintos, o buvusiuose KGB archyvuose (ypatingoje archyvų fondo dalyje) vis dar tikrinama, ar skaitytojams išduodamose KGB bylose nėra informacijos apie prisipažinusius slaptuosius bendradarbius.
Šio komentaro autorius supranta, kad dabar susidarė minėtos prielaidos patikslinti kai kuriuos įstatymus. T.y. prisipažinusių bylų saugojimo terminas nebegali būti 75 metai, ypač kai dalis prisipažinusių yra mirę. Jų bylų saugojimo terminai turi būti grąžinti į valstybės paslapčių įstatymo įprastinius rėmus. T.y. VSD turi vėl apibrėžti kiekvienos atskiros bylos galimo įslaptinimo terminą, o suprantant, kad daugumai tokių bylų nebeliko pagrįstų pagrindų taikyti įslaptinimą, VSD ir LGGRTC turi numatyti susipažinimo su tokiomis bylomis tvarką.
Noriu pabrėžti dar kartą, tai ne sąrašai, o atskiros VSD bylos. Tad kai kurių politikų siūlymai „paskelbti prisipažinusių sąrašus“ yra niekiniai. Kiekvienas prisipažinimas (dar kartą pasikartosiu, kad tarp jų nėra politikų) yra individualus, tad požiūris turi būti „nesąrašinis“. Be to, reikia įpareigojimo LGGRTC tikrinti buvusias KGB bylas, ieškant, ar jose nėra duomenų apie prisipažinusius asmenis. Dabar eilėje yra net 600 tikrintinų bylų. Dažniausiai nieko nerandama, bet tas Sizifo darbas tęsiamas.
Dauguma prisipažinusių nežinojo, kad apie juos KGB archyvuose praktiškai neliko dokumentų. Tad pataisius atitinkamą archyvų įstatymą bus galima pasakyti, kad buvę KGB dokumentai jau yra visiškai prieinami tyrinėtojams.
Priėmus mano parengtas įstatymo pataisas (jos Seime NSGK bus svarstomos po mėnesio) ir atitinkamai pakoregavus, VSD atlikus savo darbą išslaptinant dokumentus įstatymo nustatyta tvarka, kartu su LGRTC nustačius susipažinimo su tais dokumentais tvarką, kliūčių juos pamatyti istorikams ar žurnalistams neturėtų kilti.
Žinoma, grėsmių nacionaliniam saugumui irgi nebenusimato, ypač kai kalbame apie senokai mirusių žmonių prisipažinimus. Valstybė bus atlikusi savo pareigą saugoti šias prisipažinusių bylas įstatymo nustatytą laiką ir yra suteikusi galimybes, pagal nacionalinius ir europinius įstatymus, susipažinti su prisipažinusių asmenų tapatybėmis.
Ar tuomet ši tema išnyks iš Lietuvos politinės darbotvarkės? Tikrai neišnyks, nes bus skleidžiamas kremliškas naratyvas, kad tarp prisipažinusių „nėra politikų“, nėra pavardžių, kurios „tikrai turi būti“, „neteisingai išviešinta“ ir pan. Bet žengti minėti žingsniai leis kremliškam naratyvui atspariai Lietuvos visuomenės daliai labiau suprasti, apie ką mes kalbame ir kai kuriems žmonėms (prisipažinusiems slapta bendradarbiavus), pagaliau išeiti iš šio šešėlio ir galutinai išspręsti savo moralines dilemas.