Šiuolaikinėje visuomenėje nebūtų įmanoma įsivaizduoti, kad būtų sudarytos dirbtinės kliūtys emigracijai. Žmonės tampa nepaprastai mobilūs ir naudojasi savo galimybėmis ieškodami darbo, mokydamiesi, keisdami gyvenamąją vietą dėl šeimyninių priežasčių. Per dvidešimt metų Lietuvoje įvykę socialiniai-ekonominiai ir žinoma – politiniai pokyčiai nepaprastai paveikė migracinius procesus. Daugelį dešimtmečių kovoję už laivę pasirinkti gyvenamąją vietą, kaip vieną iš žmogaus laisvo apsisprendimo teisių, lietuviai nieko nelaukdami ėmė šia teise naudotis. Per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį emigravo 278 tūkst, žmonių (78 tūkst. žm. 1990-1992 m., 105 tūkst. žm. 1993-1996 m., 95 tūkst. – 1997-2000 m.), arba kas septintas darbingas gyventojas. Dauguma išvyko nelegaliai bei laikinai įsitraukė į nelegalią darbo rinką. Daugiau kaip pusė visų emigrantų buvo miestiečiai - iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Net ir atsivėrus ES šalių darbo rinkoms daugiau kaip pusė lietuvių toliau važiavo nedeklaruodami buvimo užsienyje. Tai rodo, ne tiek nuostatas įsijungti į nelegalią darbo rinką, kiek norą užsidirbti, išlaikant pagrindinius (šeimyninius, nekilnojamojo turto, artimųjų paramos ir kt.) saitus su tėvyne.
2001-2008 m. kylant ekonomikai emigravo net 216 tūkst. žm. ir 2005 metais net pasiekė kulminaciją - emigravo 48 tūkst. žm. Visai nesunku pamatyti, kad lietuviai emigravo ir smunkant ekonomikai, ir jai kylant. Kriziniais 1999-2000 metais emigravo 45 tūkst. žm., 2009 m.- 35 tūkst. žm., 2010 m. pirmą pusmetį emigravo dar 36 tūkst. žm. Į Lietuvą per du dešimtmečius imigravo tik 112 tūkst. žm. Lietuva priklauso ES šalių penketukui, iš kurių vyksta aktyviausia emigracija. Lietuviai buvo ir yra dvigubai mobilesni negu olandai, ir net penkeriopai mobilumu pranoko lenkus, latvius ir estus. Taigi, jei jau kalbėtume apie Europos emigranto veidą – tai būtų lietuvio veidas.
Lietuva pirmiausia praranda jaunimą - 3/4 emigrantų buvo lietuviai iki 35 metų amžiaus. Nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis, keleriopai didesnis darbo užmokestis pagrindinėse emigrantų pamėgtose valstybėse (D.Britanijoje, Airijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, JAV) kartu su bedarbyste nuolat veikė emigracijos srautą. Dešimtadalis emigrantų išvykimo priežastimi nurodė mokslą, o trečdalis- šeimynines ir kitas priežastis. Dauguma išvykstančių buvo ne tik darbingi, bet ir turintys darbus Lietuvoje. Bet kaip taisyklė vis tiek buvo išvykstama ieškant naujo darbo.
Kokias pagrindines išvadas galima pasidaryti jeigu atsiriboti nuo politizuoto ir supaprastinto emigracijos vertinimo? Žinoma galima pasakyti, kad valdant LDDP/LSDP ir jų partneriams per dvylika metų emigravo 321 tūkst. žmonių, bet tai niekaip nepadėtų suprasti gyventojų emigracijos daugialypiškumo. Emigracija vyko ir kriziniais, ir ekonominio kilimo laikotarpiais. Lietuva jau neteko pusės milijono žmonių ir visa tai jau sukelia bei toliau gilina Lietuvos problemas. Dėl aktyvios jaunimo emigracijos visuomenėje daugėja vyresnio amžiaus bei nedirbančių žmonių dalis. Tai reikalauja ne tik nuolat stebėti procesus ir juos analizuoti. Ekspertai čia galėtų tarti svarų žodį, nors ir čia neapsieinama be kuriozų. Vienas Lietuvos dienraštis supainiojęs kablelio vietą ir vietoje gyventojų skaičiaus metinio sumažėjimo 0,63 %, pasitelkęs ekspertus „įrodė“ 6,3 % sumažėjimą arba daugiau kaip 200 tūkst. žm. emigraciją 2009 metais. Bet ir tokios kuriozinės klaidos nepaneigia problemos gilumo. 2010 metai išties gali tapti emigracijos kulminacijos metais. Ir visų priežasčių negalima suvesti vien tik į ekonomines priežastis. Veikia ir bendra šalies būklė (ir ekonominė, ir socialinė padėtis, iš bendras išsivystymas ar atsilikimas, ir valstybės politinio vystymosi ypatybių sąlygota teisingumo stoka bei kitos priežastys), ir ekonominiai procesai emigrantų pamėgtose šalyse. Masinės jaunų žmonių emigracijos nesulaikys jokie dirbtiniai barjerai. Ją įtakos tik Lietuvos vystymasis, galimybės ne tik įgyti tinkamo lygio išsilavinimą, bet ir gautas žinias pritaikyti vietinėje darbo rinkoje. Emigracijos mastai reikalauja priimti ir tam tikrus strateginius sprendimus jaunimo naudai – išsilavinimo įgijimo finansavimo plėtros (konkuruojant su kitomis ES šalimis), privilegijuotų įdarbinimo galimybių nustatymo (reikia plėsti jaunimo įdarbinimo programas), jaunimo verslumo skatinimo ir kitas apgalvotas programas, kurios galėtų teigiamai paveikti didžiausią emigracijos potencialą turinčią visuomenės dalį. Gal tuomet Europos emigrantas nebeturės lietuvio veido. O gal tas veidas pasikeis ir lietuvis asocijuosis su kvalifikuotu, versliu ir mobiliu žmogumi, savo krašto patriotu, palaikančiu ypatingai tamprius ryšius su savo tėvyne.