Valstybės dienos išvakarėse galima prisiminti viską, kas siejasi su mūsų valstybingumo formavimusi. Nors, žinoma, tam menkai pasitarnauja fontano žemėlapiai prie Seimo, bet jie suteikia peno pamąstymams – ar valstybė, kuri kažkada buvo gerokai didesnė už Maskvos kunigaikštystę, paliko mumyse tik žemėlapių vaizdus? Kas liko iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūsų mąstymo štampuose, kurie keliauja iš kartos į kartą? Ar imperinis mąstymas, mėginant subalansuoti skirtingas valdomas tautas vienos valstybės rėmuose (kartais tai netinkamai pavadinama buvusia tolerancija), yra iki šiol gyvas?
Juk LDK ne tik buvo nuo jūrų iki jūrų, bet ir išnaudojo vietinį elitą savo valstybės poreikiams. Pasižiūrėkime, kad ir į kažkada labai intensyviai ideologizuotus vadinamuosius Smolensko pulkus Žalgirio mūšyje. Kaip mes tai vertiname, ar vertinimas priklauso nuo to, kaip mes suprantame mūsų buvusią valstybę? Ar tik nuolat mažėjusią ir ištirpusią didžiųjų imperijų katile, ar valstybę, kuri savo valdymu, teisine kultūra (vien ką reiškia Statutai!), didžiuoju Rytų Europos universitetu paliko ryškų pėdsaką mūsų kaimyninėse tautose. Valstybė, kuri negalėjo išnykti, bet laikinai jos kontūrai buvo ištrinti.
Kai lygiai prieš 220 metų karalius Stanislovas Augustas su savo astronomais ir Rusijos ambasadoriumi stebėjo saulės užtemimą, mažai kas galvojo apie valstybingumo užtemimą. Tik 124 metams, paskui dar 50 metų... 760-ies metų valstybei tai nebuvo akimirka, bet ir ne visa istorija. Todėl skaitydami komentarus, kuriuose autoriai mėgina įžeisti mūsų ambicijas kurti savo valstybę be kažkieno diktato, prisiminkime visa tai. Mes buvome šimtmečius ir būsime. Lietuvos valstybė, lietuvių tauta turėjo ambicijų kurti, jų turi ir dabar. Ir ne tik piešti didingus žemėlapius, bet ir statyti miestus (apsižvalgykime). Mums niekada nebus gana, nes valstybės sienas žymi jos piliečiai, kurie gali būti ir pasklidę po pasaulį, bet nuolat kartu išgyvena ir netektis, ir pasiekimus. Pastarųjų būta ir bus daugiau. Ir ne tik Liepos 6-ąją.