Rūpi rinkimų metais mobilizuoti rinkėjus radikaliais pareiškimais ir antikonstituciniais veiksmais. Rūpi išlaikyti lenkų bendruomenę administracinėje vienos partijos priespaudoje. Rūpi išlaikyti savo pozicijas valdžioje ir, pageidautina, praplėsti įtaką valdžios priimamiems sprendimams, kurie nulemtų lenkų tautinės mažumos ilgalaikę segregaciją, atskirtį nuo kitų Lietuvos valstybės piliečių. Rūpi gauti politinių partnerių neveiksnumo įrodymus neginant Lietuvos valstybės Konstitucijos, lietuvių kalbos ir švietimo įstatymų.
Kas iš tiesų vyksta Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose? Valstybinė lietuvių kalba išstumiama iš administracinio vartojimo (ką reiškia vien valdininkų pareigybių aprašymai, kai lietuvių kalbos mokėjimas nėra privalumas) ne tik ignoruojant, bet ir administracine galia verčiant vietos gyventojus ignoruoti Lietuvos teismų sprendimus dėl lentelių su pavadinimais. Tai yra V.Tomaševskio partijos elito poreikius atitinkantys sprendimai.
Tuo metu jokie žingsniai, kurie palengvintų lenkiškai kalbančių gyventojų padėtį, nėra remiami. Prie tokių priskirčiau ir sunkiais žingsniais einantį, nuolat iš Vilniaus skatinamą žemės grąžinimo ir šios nuosavybės įtvirtinimo procesą, taip pat nuolat stabdomą lenkiškai kalbančių moksleivių integravimą į valstybinę egzaminų sistemą, siekiant didinti jų ir likusio Lietuvos jaunimo atskirtį.
Žinoma, V.Tomaševskio kabinetas yra nuėjęs dar toliau - prieš kiekvienus rinkimus per Maskvos atstovus derindamas savo politines pozicijas ir ieškodamas potencialių sąjungininkų tarp Kremliaus išlaikomų organizacijų. Iki šiol neišgirdome atsakymo, ką būtent V.Tomaševskis per savo emisarus derino su Kremliaus atstovais. Vietoj atsakymo – pagieža ir pyktis. Tačiau aš tai irgi vertinu kaip savotišką atsakymą į klausimą, kieno interesus vis dėlto gina ši grupelė. Lenkų, kuriems ne mažiau negu lietuviams rūpi nutraukti Rusijos monopolijų savivalę, pirkti dujas už pasaulines kainas, pigiau išlaikyti savo būstą, įsivesti eurą ir gauti iš to naudos. Ar savo galimybę gauti neskelbiamą Kremliaus sąskaitą, kurioje būtų sukaupti tik jiems reikalingi dividendai – lietuvių ir lenkų supriešinimas, lenkų bendruomenės segregacijos išlaikymas, Lietuvos įstatymų ignoravimas su 1991 metų „raudonosios autonomijos“ kvapeliu. Ir visa tai rūpi paslėpti po „tautinių mažumų gynimo“ šydu. V.Tomaševskio elitą tenkina būtent tokia padėtis. Tačiau tai niekaip nedera su lenkiškai kalbančių Lietuvos piliečių interesais.
Todėl baigdamas galiu tik konstatuoti, kad administracinę galią Rytų Lietuvos pakraštyje demonstruojanti politinė grupelė, t. y. V.Tomaševskio partijos elitas, rūpinasi tik savo trumpalaikiais politiniais interesais. Už antilietuviškų šūkių slepiasi tik V.Tomaševskio politinės grimasos. Bet ne Lietuvos lenkų rūpestis likti lygiateisiais Lietuvos piliečiais.
P. S. Kol buvo rašomas šis tekstas, V.Tomaševskio inspiruotas partinis elitas demonstratyviai paliko Seimo salę per Sausio 13-osios minėjimą. Oficiali versija – protestas prieš Vytauto Landsbergio kalboje išsakytą poziciją, kuria raginama laikytis įstatymų ir Rytų Lietuvoje. Tačiau buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis tuo metu dar nebuvo pradėjęs kalbos. Atrodo, kad ši versija jau buvo iš anksto suredaguota ir patvirtinta. Gal net ne Vilniuje. Kad ir kaip ten būtų, tai irgi sukėlė minčių apie sunkiai slepiamą V.Tomaševskio partinio elito požiūrį į Lietuvos valstybę. Tik kuo čia dėti vietos lenkai?