Arvydas Anušauskas

Li­kus vos ke­lioms die­noms iki pre­zi­den­to rin­ki­mų kul­mi­na­ci­jos, ėmė ryš­kė­ti įdo­mi ten­den­ci­ja – vio­le­ti­nės ki­še­ni­nės opo­zi­ci­jos at­sto­vai la­bai su­si­rū­pi­no kon­ser­va­to­rių-krikš­čio­nių de­mo­kra­tų po­zi­ci­ja re­miant da­bar­ti­nę pre­zi­den­tę. 

Iki to­bu­lu­mo iš­lai­žy­tas te­zes apie lands­ber­gi­nin­kus (su­prask - „pa­da­li­ju­sius ir te­be­da­li­jan­čius Lie­tu­vą“) ir bra­zaus­ki­nin­kus (su­prask – „vi­sa­da dir­bu­sius Lie­tu­vai“) vėl mė­gi­na­ma iš­vy­nio­ti iš bliz­gan­čio vio­le­ti­nio po­pie­rė­lio. Tie­sa, į tą po­pie­rė­lį per daug ne­sis­laps­tant vy­nio­ja­ma ta pa­ti ideo­lo­gi­nė „šla­pia deš­ra“: lands­ber­gi­nin­kai skal­do, im­ituo­ja rin­ki­mus... Net ne­pa­lie­ka­mas ra­my­bė­je pa­čių so­cial­de­mo­kra­tų ap­kram­ty­tas ge­ne­ro­las Jo­nas Kron­kai­tis. Veid­mai­nys­tės tea­tro re­dak­to­rius bai­gia iš­lie­ti kro­ko­di­lo aša­ras, kad ki­ta­dos ge­ne­ro­las J. Kron­kai­tis nė vie­no blo­go žo­džio ne­pa­sa­kė apie sa­vo Tė­vy­nės są­jun­gą, ir dar kar­tą ap­ver­kia Ro­lan­do Pa­kso ir Al­gir­do But­ke­vi­čiaus rin­ki­mų tan­de­mą. Pri­ke­lia­mas ir ne nau­jas, bet vio­le­ti­nės sau­lės apš­vies­tas at­ra­di­mas – pa­si­ro­do, at­sis­ky­ri­mu nuo So­vie­tų Są­jun­gos Lie­tu­vos ko­mu­nis­tai pra­dė­jo „rea­lią“ blo­gio im­pe­ri­jos griū­tį, ku­ri dar ap­gy­nė Są­jū­dį nuo KGB rep­re­si­jų. To­kią ideo­lo­gi­nę „šla­pią deš­rą“ mė­gi­na­ma pa­tiek­ti rin­kė­jui ant pre­zi­den­to rin­ki­mų sta­lo. Ma­tyt, re­ve­ran­sai eks­ko­mu­niz­mui, sie­ja­mi su pu­čia­mais Da­lios Gry­baus­kai­tės biog­ra­fi­jos bur­bu­lais, yra pa­sku­ti­nis šiau­das per an­trą­jį rin­ki­mų tu­rą. Nors ir ban­do­ma ma­ni­pu­liuo­ti žo­džiais "pa­trio­tiz­mas" ar "idea­liz­mas", pa­tiems ma­ni­pu­lia­to­riams jų tu­ri­nys su­nkiai su­vo­kia­mas.

Ga­li­ma at­ras­ti ir ki­tą ten­den­ci­ją – bu­ria­mas nau­jai se­nas mi­tas apie sa­va­nau­diš­kų par­ti­jų „są­moks­lą“, su­re­ži­suo­tus rin­ki­mus. To­kiems bū­rė­jams, ži­nan­tiems, ko no­ri prie jų bū­ri­mo sta­lo ne­at­sar­giai su­sto­jęs žmo­gus, iš anks­to ži­no­mi rin­ki­mų re­zul­ta­tai. Ne­svar­bios kan­di­da­tų as­me­ny­bės, gi­na­mos idė­jos, anks­čiau užim­tos po­zi­ci­jos. Svar­bu, kad rin­kė­jui ne­kil­tų no­ro jų pa­ly­gin­ti. „Par­ti­jos taip pat vi­sos vie­no­dos“, - krykš­tau­ja iš džiaugs­mo „teo­re­ti­kai“, nors jų su­pra­ti­mas apie par­ti­jų vaid­me­nį de­mo­kra­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je yra ly­gus... Pu­ti­no su­pra­ti­mui, pa­dau­gin­tam iš nu­lio. Jiems di­džiau­sia ver­ty­bė - ma­ni­pu­lia­vi­mas pa­žei­džia­miau­sių žmo­nių in­te­re­sais. Ta­čiau svar­biau­sia ži­nia kan­di­da­tams yra ta, kad Lie­tu­vos pi­lie­čiai aukš­to­je pre­zi­den­to kė­dė­je no­ri ma­ty­ti sa­va­ran­kiš­kai vei­kian­tį ir vi­siems dir­ban­tį va­do­vą. Gi­nan­tį ener­ge­ti­nę ne­prik­lau­so­my­bę, eu­ro įve­di­mą ir vi­sus ki­tus stra­te­gi­nius Lie­tu­vos in­te­re­sus. Štai ko­dėl vie­nas tei­sia­mos par­ti­jos ved­lių gar­siai šū­kau­ja apie tai, kad Ru­si­jos du­jų in­te­re­sams smar­kiai ken­kian­tis du­jų ter­mi­na­las ne­ta­po pro­ku­ro­rų ty­ri­mo tai­ki­niu ir taip ne­bu­vo pa­lai­do­tas. Na, o jo po­li­ti­niai par­tne­riai rin­ki­mų fi­ni­še sten­gia­si iš­veng­ti klau­si­mų ir pri­mi­ni­mų apie „Lie­tu­vos du­jų“ pri­va­ti­za­vi­mo ir du­jų kai­nų po­li­ti­kos il­ga­me­tį fias­ko bei pir­mo­jo ban­dy­mo įves­ti eu­rą žlu­gi­mą (bend­ra ne­pa­da­ry­tų dar­bų ža­la Lie­tu­vos ūkiui – per 10 mlrd. li­tų), apie vi­sų ener­ge­ti­kos pro­jek­tų oli­gar­chi­za­vi­mą ir biu­dže­to si­mu­lia­vi­mą kri­zės aki­vaiz­do­je, il­ga­me­tį ka­riuo­me­nės ma­ži­ni­mą bei šauk­ti­nių pa­nai­ki­ni­mą. Ne­trik­do net ir dvi­gu­bas žai­di­mas – vie­nas par­tne­ris lo­šia žy­mė­to­mis kor­to­mis ir sten­gia­si nau­do­da­ma­sis rin­ki­mais iš­veng­ti ka­lė­ji­mo, ki­tas par­tne­ris tam tal­ki­na pa­stan­go­mis pra­tęs­ti ko­mi­si­jos dar­bą. Na, o bend­ras kan­di­da­tas į pre­zi­den­tus nie­kaip ne­ga­li pra­leis­ti dvi­gu­bo dub­lio. Kaip sa­kė vie­na po­li­to­lo­gė, tai va­di­na­ma „ko­man­di­niu žai­di­mu“, o aš tai va­di­nu dar vie­nu pro­pa­gan­di­nės „šla­pios deš­ros“ grie­ži­nė­liu.

Pre­zi­den­tui ryž­tas – bū­ti­na sa­vy­bė. Net jei svar­biais klau­si­mais abie­jų kan­di­da­tų po­zi­ci­jos iš­oriš­kai daug­maž su­tam­pa, pa­vyz­džiui, dėl eu­ro įve­di­mo ar ne­po­pu­lis­ti­nės fis­ka­li­nės po­li­ti­kos. Ta­čiau Z. Bal­čy­čio par­eiš­ki­mas, kad „i­šė­ji­mas iš kri­zės bu­vo ža­lin­gas mū­sų vals­ty­bei“, ver­čia gal­vo­ti, kas čia ne­ge­rai: ar ne­mo­kė­ta iš­reikš­ti min­ties, ar ge­riau Lie­tu­va bū­tų pa­si­li­ku­si kri­zė­je? Dėl ener­ge­ti­nio sa­va­ran­kiš­ku­mo pro­jek­tų ver­ti­ni­mo abu kan­di­da­tai tu­ri dau­giau skir­tu­mų nei pa­na­šu­mų ir ryž­tin­gų bei Lie­tu­vos in­te­re­sus gi­nan­čių veiks­mų po­rei­kis ga­li bū­ti įgy­ven­di­na­mas ne vie­no­dai. To­dėl aki­vaiz­du, kad tik nuo po­li­ti­nės kon­junk­tū­ros ne­prik­lau­so­mas kan­di­da­tas pri­nci­pin­gu ir ryž­tin­gu na­cio­na­li­nių in­te­re­sų gy­ni­mu pa­de­da pa­siek­ti il­ga­lai­kę žmo­nių ge­ro­vę ir sau­gu­mą.