Kaip Matrioška tampa Trojos arkliu

2011 vasario 25 d.
 
Šaltinis: 15min.lt
 
Ši veikla – dažniausiai nematoma, tačiau ji vyksta nuolat, yra gerai finansuojama ir turi ilgalaikių tikslų. Apie propagandą, žvalgybą, pokyčius visuomenėje ir valstybėje kalbėjomės su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Arvydu Anušausku.
 
– Artėja dar viena valstybės šventė, skaičiuojame trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Atrodytų, geopolitinė Lietuvos padėtis daug geresnė nei prieš 20 metų, bet grėsmės nacionaliniam saugumui išlieka. Kokos yra svarbiausios?
 
– Jas esame apibrėžę ir pagal tai suformavę valstybės intsitucijoms atitinkamus uždavinius. Jų lygiai, žinoma, skiriasi – ar tai terorizmo grėsmė, ar pavojus finansiniam stabilumui, kiti veiksniai. Geopolitinė situacija iš tiesų pasikeitė, bet kai kas kinta ne mūsų naudai. Gyvename informacinėje visuomenėje, o informacinėje erdvėje vykstantys pokyčiai nėra tokie palankūs Lietuvai.
 
Prieš du dešimtmečius, Kovo 11-osios išvakarėse ir vėliau KGB pasitvirtino planelį: kaip „Landsbergio režimą“, jų žodžiai tariant, paversti tarptautinės visuomenės akyse „nedemokratiniu profašistiniu režimu“. Siekė įvairiais būdais tai įgyvendinti, veikdami per informacinius kanalus. Tada tai nepavyko.
 
Dabar vėl pastebime kai kurių organizacijų ar marginalių politinių veikėjų, susijusių su kai kuriomis kaimyninėmis valstybėmis, judesių. Stengiamasi Lietuvą pavaizduoti kaip homofobišką, antisemitišką uždarą, gal net profašistinę valstybę, kuri reabilituoja nacistinius nusikaltėlius. Dalis šių ydų išties egzistuoja mūsų visuomenėje, bet pačios valstybės su visomis jos valdymo struktūromis ir istorija pateikimas kaip tokios turi vieną tikslą: sukelti nepasitikėjimą Lietuvą. O tai padarius galima laukti, kad ateis laikai, kai bus galima sukelti ir didesnį politinį nestabilumą.
 
– Ar pastebėjote tokių procesų suaktyvėjimą prieš šiuos rinkimus? Galbūt ir rusiško paminklo Vilniuje vajų priskiriate tai veiklai?
 
– Aš jį priskirčiau prie rinkiminių triukų, kurie tikrai nebuvo sugalvoti Lietuvoje. Man teko stebėti kai kurių Maskvos viešųjų ryšių kompanijų veiklą. Jie moka kurti tokius „ažiotažinius“ projektus, kurie neturi praktinio tikslo, bet gali sukoncentruoti dėmesį ties kažkokiu reiškiniu. Jie tuos metodus naudoja, braižas panašus. Lietuvoje iki šiol tokių pavyzdžių nebuvo daug, stengtasi kažką daryti, bet tie bandymai buvo primityvesni.
 
Pas mus įprasta viską sieti su rinkimais. Atrodytų, kad veikla turėtų suaktyvėti būtent tuo metu. Bet viskas yra kiek kitaip. Įtakos darymas rinkėjams, jų nuotaikos formavimas – ilgas darbas, trunkantis ne vienerius metus. Netgi, sakykime, sutelkti marginalus į vieną būrį reikalauja nemenkų pastangų, tai daroma įvairiais būdais. Tai nėra vieno mėnesio, kai trunka politinė kampanija, reikalas. Tai – metų, kitų reikalas. Visi tie dalykai prasidėjo gerokai anksčiau, o žmones siekiama įvelti brandinant jau minėtus tikslus – Lietuvą pristatyti kaip ne vakarietiško pobūdžio valstybę.
Redo Vilimo/BFL nuotr./Matrioškos
 
Redo Vilimo/BFL nuotr./Matrioškos
 
– O kiek pati Lietuvos visuomenė imli tai politinei ir kultūrinei propagandai? Ar nuo kruopštaus įdirbio dirva tampa tam palankesnė?
 
Imlumo tam tikruose sluoksniuose yra. Tarkime, gretindamas visuomenės korupcijos suvokimo tyrimus Lietuvoje ir Rusijoje galiu daryti įdomias išvadas. Pavyzdžiui, mūsų šalyje apie trečdalis žmonių mano, kad korupcija yra neišgyvendinamas ir netgi būtinas reikalas, be kurio valstybės gyvenimas neįsivaizduojamas. Rusijoje tokios apklausos rezultatai buvo labai panašūs. Nepaisant to, kad Rusija sovietmečio turėjo daugiau, o Lietuva – mažiau, mes šia prasme labai artimi. Šiuo atžvilgiu mūsų visuomenė yra paveikiama tų projektų, kurie specialiai jai ir kuriami.
 
O kalbant apie šiuos rinkimus, matau vieną įdomų suaktyvėjimą: pirmą kartą užsienio televizijos šitaip aktyviai nušviečiai Lietuvos savivaldybių rinkimus. Tai – ne Lietuvoje registruoti, bet šalyje transliuojami kanalai – „Pervyj baltijskij“ ir kiti. Kuriamos specialios agitacinės laidos ir panašiai. To anksčiau nebuvo.
 
Kas bus po pusantrų metų galime tik prognozuoti. Kita vertus, negalėčiau nepastebėti, kad su Rusija glaudžiai susijęs kapitalas pasistengė išsidalinti tą dar anksčiau buvusią nepriklausomą šalies žiniasklaidą – iš esmės įsigydamas akcijų paketus ir visa kita.
 
– Prezidentė kalba apie oligarchus, jūs jai pritariate. Bet juk turite valdžią, svertus. Nejaugi jie jau galingesni už valstybę?
 
Prezidentės kalbą interpretuoja kaip kas nori. Ten sakyta „gali tapti oligarchų valdoma valstybe“, o ar tapo, ar taps – jau kitas dalykas. Aš manau, kad tikrai gali tapti, jeigu nieko nedarysi, bet šiuo atveju taip nėra. Tarkime, LEO LT – kai kas jau linkęs pamiršti, bet būtent nuo to permainos ir prasidėjo. Išardytas šis darinys, kuris tikrai nebuvo skaidrus. Suprantu verslo grupių nepasitenkinimą, kai jų projektai, sukurti prie ankstesnės vyriausybės, nebuvo patvirtinti, nukentėjo jų investicijos, dėl kurių buvo susitarta „ne konkurso keliu“.
 
Svarbiausia – kad valstybės aparatas funkcionuotų kaip vientisa sistema, o ne atskirų valdovų kunigaikštijos. Pernai buvo žengta svarbių žingsnių šia linkme. Kai viskas priklausė nuo vienos ar kitos žinybos vadovo malonės, visi veikė kas sau, per juos buvo galima tuo pasinaudoti privatiems interesams, tai ir buvo daroma.
 
Tarkime, kontrabanda. Dalis legalių verslininkų buvo įdėję pinigų į ta veiklą ir nukentėjo. Pernai net 90 proc. sulaikytų siuntų buvo stambios ir vidutinės, vadinasi, paliesti stambūs „investuotojai“. Po šių pokyčių įstatymuose ir valstybės aparate sustiprėjo bendras darbas, koordinacija, pasidalijimas informacija. Tai – pirmi reformų rezultatai.
 
– Neseniai nuskambėjęs Viktoro Uspaskicho ir Arūno Pukelio – Šviniaus susitikimas – tik vienas epizodas. Ką manote apie tokius procesus?
 
Svarstyti galima įvairiai. V.Uspaskichas sako, kad paprašyta jo pagalbos. O aš galėčiau svarstyti, kad galbūt viskas buvo atvirkščiai – gal jis pats prašė pagalbos, nes artėja rinkimai, jis kandidatuoja, o pats turi ryšių Baltarusijoje... Bet tai – tik iliustracija, kad kai kuriems politikams reputacija ir kiti panašūs dalykai nelabai nerūpi. Jie mano, kad rinkėjas viską pamirš, viską atleis, o jis turės pelningą užkulisinį sandėrį kieno nors sąskaita, galbūt kokį įstatymą paleis, kuris nenaudingas niekam išskyrus „tą žmogų“...
 
Tiesą sakant, reputacija šiuo atveju nesirūpinta ir anksčiau, bet šešėlis galų gale krenta ant visų politinių jėgų.
 
– Tai – pavienių politikų reputacija. Bet dar visai neseniai pačiai Lietuvai teko laviruoti mėginant išsaugoti gerą vardą. Kalbu apie CŽV kalėjimų paieškas. Kaip manote, ar pavyko išsaugoti reputaciją ir viskas jau pamiršta?
 
Ar baigta ši istorija? Manyčiau, kad ne. Kalbant apie priežastis, didžiausia yra ta, kad spec. tarnybos buvo neatskaitingos politinei valdžiai. Jie dabar sako, įstatymas nereikalavo to daryti, todėl informacijos ir nepateikė. Prokuratūra baigė tyrimą, nieko nenustatė. Taip, demokratinėje valstybėje galioja nekaltumo prezumpcija, o įstatymai atgaline data negalioja. Išeina, kad didelių pažeidimų jie nepadarė. Bet mes, atsižvelgdami į tokią liūdną patirtį, kai tarnybos dirbo beveik nekontroliuojamos, padarėme išvadas ir pakeitėme įstatymus. Jei dabar kas nors panašaus įvyktų, būtų visai kitokia atsakomybė.
 
Dabar spec. tarnybų vadovai privalo teikti informaciją, ne tik analitinę, bet ir tą kurioje yra operatyvinės medžiagos. Žinoma, yra numatyti stabdžiai, kad politikai neimtų piktnaudžiauti ta informacija. Juk į politiką ateina visokių žmonių.
 
– O pats ar jau matote teisėsaugos struktūrų pertvarkos rezultatų?
 
Dabar svarstome Žvalgybos įstatymą. Tai bus tikrai didelis žingsnis europietiškų standartų linkme, bet tai – didelės apimties darbas, viską reikia aptarti, suderinti. Ten bus numatytos žvalgybos pareigūnų teisės, pareigos, galimybės. Priėmus tą įstatymą bus galima sakyti, kad pasiekta nemaža dalis užsibrėžtų tikslų.
 
Matau pokyčių ir dabar – visų pirma parlamentinės kontrolės srityje, gerėja šių tarnybos veiklos koordinavimas. Pasikeitė daug kas ir pačioje tarnyboje – ne tik vadovybė, struktūra, bet ir resursų skirstymas, planavimas, atskaitomybė. Kai tarnyba nustoja dirbti pati sau, nebesirenka, kokia užduotis svarbi, o kuri – ne, matai, kad pokyčiai buvo neišvengiami. Tikiuosi, jau šiemet pajusime pirmus pokyčių rezultatus.
 
– Apibendrinant jūsų mintis galima sakyti, kad grėsmės tapo labiau rafinuotos, bet Lietuva prisitaiko ir su tuo kovoja?
 
Iš tiesų taip. Tačiau kartais mums pritrūksta valstybės institucijų supratimo, kad yra grėsmių, kurioms pašalinti būtinos bendros koordinuotos pastangos. Pasitaiko, kad kokia ministerija sako „mums nelabai rūpi, čia juk – kultūra“, arba „čia – juk žiniasklaida“ ir panašiai.
 
Tam, kad būtų veikiama efektyviai, būtinos bendros Seimo, Prezidentės, Vyriausybės pastangos. Reformuojant VSD bendrų pastangų įdėta nemažai, dėl tarnybų veiklos koordinavimo – taip pat. Informacinės erdvės apsaugojimas (nekalbu apie cenzūrą), kad mes galėtume varžytis su kitos valstybės skiriamais pajėgumais ir ištekliais verčiant jų pastangas niekais – štai kur iššūkis mums. Ir finansine, ir strategine prasme. Tai – labai svarbūs reikalai, jie turi rūpėti ne tik tiems, kurie tiesiogiai užsiima nacionaliniu saugumu.
© 2024 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.
Save
Cookies user preferences
We use cookies to ensure you to get the best experience on our website. If you decline the use of cookies, this website may not function as expected.
Accept all
Decline all
Skaityti daugiau
Statistiniai
Google Analytics
Sutinku