Straipsnis skirtas tiems, kurie mano, jog Lietuva yra demokratinė valstybė. Taip, netobula, su trūkumais, tačiau demokratinė ir laisva. Dar gali straipsnio neskaityti ir tie, kurie neskiria VSD ir KGB, emigracijos ir deportacijos, partijų pliuralizmo nuo vienpartinio totalitarinio valdymo. Taip rašydamas labai sąmoningai siekiu sutaupyti minėtai auditorijai laiko – galės jį panaudoti rašydami komentarus. Vis tiek, tai jų pagrindinis darbas. Kartais apmokamas, kartais – ne.
Prieš kelias savaites, dar iki garsiųjų kratų pas organizuotų grupių „kovai“ su Lietuvos valstybe narius, paskelbiau, kad Rusijai sąmoningai talkina keliasdešimt žmonių. Įvairiais būdais, dėl įvairių motyvų. Kaip sakoma ir VSD apžvalgoje - jų ideologinis vakuumas leidžia įtraukti įvairių pažiūrų žmones. Tačiau dėl įvardijimo „keliasdešimt“ sulaukiau pliūpsnio grasinimų elektroniniu paštu ir socialiniuose tinkluose. „Keliasdešimt“ nesiruošė taikstytis su tokiu mažybiniu apibrėžimu ir reikalavo surasti žodį „tūkstančiai“, grūmodami būsimu Sibiru ir linkėdami nepamiršti vežiotis kastuvo, kurio gali ir prireikti... Tačiau visas šis skurdus žodynas buvo importuotas iš tų pačių kelių dešimčių aktyvių Lugandono ir Vladimiro Putino politikos garbintojų...
Dabar paskelbus karinės ir civilinės žvalgybos bei kontržvalgybos parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą galima kalbėti ir atviriau, ir aiškiau. Juk Rusijai pernai pradėjus atvirai laužyti tarptautinius susitarimus, siunčiant kariuomenę į Ukrainą ir nuolat demonstruojant militaristinį potencialą Kaliningrado srityje, Lietuvoje iš karto pasigirdo bambėjimas apie prezidentės kurstomą karą, Lietuvos militarizavimą ir, kas baisiausia - šauktinių grąžinimą į kariuomenės struktūrą. Čia jau nekalbėsiu apie priežastinius ryšius ar elementarią logiką, tačiau pagrindinę išvadą karinė žvalgyba aiškiai įvardijo - Rusijos veiksmai kardinaliai keičia jos kaimynių saugumo aplinką. Naudoti nekonvencines priemones gali ryžtis ir prieš NATO valstybę.
Rusijos mesianizmas taip pat akivaizdžiai įgijo naują turinį. Tai ne tik „rusų pasaulio“ tariamas gynimas (arba jo sunaikinimas, jei to reikalauja geopolitiniai interesai - tai ir atsitiko Vidurinės Azijos valstybėse), bet ir izoliavimasis nuo pasaulio - kuriant išorinės grėsmės ir „savos“ civilizacijos gynimo iliuziją. Tai leidžia įtvirtinti antivakarietiškumą kaip rusų tapatybės dalį ir konsoliduoti visuomenę. Vidinė politinė opozicija Rusijoje beveik izoliuota ir sunaikinta, tad agresyvių išpuolių prieš kaimynes įtaka vidaus politiniam stabilumui yra minimali. Pagaliau, toks didžiavalstybinis mesianizmas leidžia susitaikyti su ekonominiais sunkumais, kurie siejami ne su korumpuota valdymo sistema ir jos agresyvumo pasekmėmis, bet su Vakarų „ekspansija“. Tuo pačiu metu Rusija kaimynėms valstybėms (ir Lietuvai) pradėjo taikyti visą kompleksą priemonių: nuo ekonominių, energetinių iki informacinių, negatyvios etninės įtampos kurstymo bei karinio spaudimo. Tai, matyt, turėjo padėti siekiant paveikti ir Lietuvoje priimamus politinius sprendimus (pavyzdžiui, dėl energetinės infrastruktūros kūrimo). Žinoma, kyla klausimas, ar nebūtų paveikę, jei ne principinga prezidentės politika, veikusi darbų perimamumą net keičiantis valdžios partijoms ir vyriausybėms.
Vertėtų atkreipti dėmesį į vadinamąją Gerasimovo doktriną, kuri numato „krizinį reagavimą“. Tai reiškia, kad Rusija ne tik vykdytų spaudimą nutraukdama diplomatinius santykius ir ekonominius ryšius, bet ir papildytų spaudimą nekonvencinėmis ir paslėptomis priemonėmis. Pavyzdžiui, uosto blokada, susisiekimo trikdymas, diversinės grupės ir panašiai. Kartu numato formuoti sau ištikimą „protesto potencialą“, kurį vadintų „opozicija“: marginalinės grupelės skambiais pavadinimais demonstruotų pasiryžimą „ištraukti iš krizės“ valstybę, kurią „į karo kelią stumia provakarietiška vyriausybė“. Informacinės atakos, papildytos kibernetinėmis atakomis bei diversinių grupių veikimu, sutrikdytų civilinę infrastruktūrą (ryšio sistemas, internetą, elektros tiekimą ir t. t.). Tai tik scenarijus, kuris rodo, jog susirūpinimas Lietuvos nacionaliniu saugumu turi būti nuoseklus, bendras interesas.
Taigi klausimas, kaip ginsis demokratija, yra neatsitiktinis. Kol kas Rusijos informacinės politikos uždavinys didinti nepasitikėjimą valstybės institucijomis (siūlau valdininkų ir politikų su jomis netapatinti, nes jie laikini) ir susipriešinimą visuomenės viduje nėra pasiektas. Marginalinės proputiniškos grupelės išsisklaido ir vėl konsoliduojamos naudojant finansines, informacines ir kitas galimybes. Ieškoma ir naujų galimybių, kurias Lietuvos žvalgyba įvardijo kaip „taikinių paiešką“. Tai orientuota į perspektyvą, nes „taikiniai“ yra jaunieji politikai, žurnalistai, mokslininkai ir net perspektyvūs studentai. Tai ne nauja taktika, kuri perspektyvoje gali būti reikšminga.
Lietuvoje iš Rusijos biudžeto lėšų išlaikomi ne tik „klubai“, „formatai“, „frontai“, bet ir „naujienų“ portalai rusų ir lietuvių kalbomis, teisių gynimo centrai. Žinoma, visam tam iš užkulisių vadovauja tie patys keliasdešimt žmonių, kurie yra nuoseklūs V. Putino gerbėjai arba antivakarietiškumu persiėmę marginalai. Žvalgybos paskelbta informacija apie juos yra reikšminga, nes suteikia žinių apie užkulisius, verčia valdžios įstaigas jiems užtrenkti duris. Ir kas svarbiausia - pilietiškai nusiteikusiems žmonėms leidžia identifikuoti putiniškos laisvės ir vertybių garbintojus bei informacinius zombius. Demokratija turi gintis ir pilietiškumu, ir visomis demokratinės valstybės suteikiamomis priemonėmis.