Lapkričio 7 dieną (senuoju stiliumi – spalio 25-ąją) sukaks 98 metai, kai Rusijoje įvyko Spalio perversmas, kurį patys bolševikai vadino revoliucija.
1917 metais įvykęs sukrėtimas pagimdė monstrą – kruviną Sovietų Sąjungos imperiją. XX amžiuje ji buvo pasaulio ašis, aplink kurią sukosi blogis. Daugiau nei 70 metų iš pradžių bolševikų, o vėliau komunistų valdoma SSRS buvo tapusi tautų ir laisvės kalėjimu. Kaip ir visos iki tol gyvavusios imperijos, 1991 metais Sovietų Sąjunga žlugo.
Tačiau dabar matome intensyvius naujojo diktatoriaus Vladimiro Putino bandymus SSRS teises perėmusioje Rusijoje atkurti primirštas tradicijas, o jaunoji karta su jomis apskritai nėra susidūrusi. Maskva tai deklaruoja atvirai, o ir Lietuvoje vis dar juntamas sovietinis raugas. „Spalio perversmą ir Lietuvoje verta prisiminti vien dėl to, kad niekad negrįžtume į tamsius imperinius laikus, kuriais vos neužduso lietuvių tauta“, – interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, istorikas dr. Arvydas Anušauskas.
Po perversmo Lietuvą norėta pajungti
– Iškart po 1917 metų Spalio perversmo bolševikai planavo įvykdyti pasaulinę revoliuciją. Tai nepavyko. Ir nors bolševikinę Rusiją, o vėliau Sovietų Sąjungą siaubė kruvinas teroras, daugumai rusų ši šventė miela. Kodėl?
– Prievarta primesta valdžia nedelsdama pradėjo naikinti savo priešus. Vienas bolševikinių Spalio perversmo architektų Grigorijus Zinovjevas sakė taip: „Mes turime paskui save vesti 90 mln. iš 100 (turbūt turimas galvoje 100 mln. į bolševikinę vergiją 1917 metais patekusių rusų – aut.). Su likusiais kalbėtis negalima – juos reikia naikinti.“
Vėliau vykusio raudonojo teroro, sukelto bado ir pilietinio karo tiesioginių aukų priskaičiuojama iki 12 mln. žmonių, iš jų tik apie 0,7 mln. žuvo per karo veiksmus. Vien raudonojo teroro tiesioginių aukų buvo iki 1,5 mln., nes fiziškai naikinti ištisi socialiniai sluoksniai: dvarininkai, dvasininkai, kazokai, karininkai, prekybininkai ir pramonininkai, turtingi valstiečiai ir t. t. To pasekmė – susikūrė neribotą valdžią turinti nauja „partinė“ klasė, arba sluoksnis, kuris pasitelkęs propagandą ir terorą stengėsi toliau maskuoti savo valdžią bei nuslėpti visai Rusijai tragiškus šio valdymo padarinius.
Prievartinė kolektyvizacija, Holodomoras, „didysis valymas“ – tik dalis pasekmių. Po daugelio dešimtmečių uždaroje valstybėje, matyt, nereikia klausti, kodėl raudona spalva jiems tokia miela. Reikia klausti, kodėl jie neskiria kitų spalvų. Kodėl šis istorinis ir politinis daltonizmas Rusijoje toliau tarpsta. Dabartinis Vladimiro Putino režimas toliau kuria uždarą visuomenę, gyvenančią mitais ir išorinio pasaulio fobijomis.
– Kartais teigiama, kad jei nebūtų buvę bolševikinės Rusijos, Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma. Kiek šiuose žodžiuose yra tiesos?
– Lietuvių nacionalinio išsivadavimo procesas, prasidėjęs XIX amžiaus pabaigoje, buvo atspindys to, kas vyko ir kitose imperijose. Didžiajame Vilniaus Seime 1905 metais buvo kalbama apie Lietuvos atkūrimą. O ir pačioje Rusijoje netrūko svarstymų apie imperijos tautų ateitį. Tačiau dėl perversmo Rusijoje ir jo padidintos suirutės natūraliai susidarė sąlygos, kuriomis pasinaudojo 1917 metais išrinkta Taryba.
Tauta jau buvo subrendusi nepriklausomybei, ir nepamirškime, kad sprendimai buvo priimami realios kaizerinės Vokietijos okupacijos sąlygomis. Nuvertinti Rusijos faktoriaus negalima, nes būtent sovietinė Rusija 1918 metų pabaigoje pirma puolė besikuriančią Lietuvos valstybę. Ir tik pralaimėjimai privertė derėtis su jau susikūrusia Lietuva, faktišką pralaimėjimą pripažinti de jure.
Homo sovieticus vis dar gyvas
– Kodėl Vakaruose linkstama aukštinti caro valdomą Rusiją ir niekinti SSRS. Ar tikrai tos dvi Rusijos taip smarkiai skyrėsi?
– Nerekomenduoju vertinant istoriją pereiti į atvirkštinį futurizmą, kitaip tariant – kas būtų, jeigu istorijos ratas būtų pasisukęs kitaip. Bet jis pasisuko būtent taip, tad ir reikėtų kalbėti apie tai, kas realiai buvo ir yra.
Vis dėlto ta klausimo dalis, ar carinė ir sovietinė Rusijos skyrėsi, yra esminis. Taip, skyrėsi iš esmės. Pirmoji buvo teisinė valstybė pagal to meto standartus. Net režimo priešai buvo teisiami naudojant to meto civilizuotam pasauliui žinomas teisines priemones. Sovietinės Rusijos režimas buvo pastatytas ant neteisėtumo pagrindų. Pirmoji valstybė marksistų irgi buvo pravardžiuojama „tautų kalėjimu“. Realiai carinė Rusija tokia ir buvo lietuviams, lenkams, ukrainiečiams ir kitoms tautoms, kurios pradėjo puoselėti tautiškumo ar valstybingumo atkūrimo siekius. Tačiau aukštas pareigas carinėje kariuomenėje galėjo eiti vokiečiai ar gruzinai, valstybės aukščiausiose struktūrose buvo galima sutikti įvairiausių tautybių ir net tikėjimų žmonių, nes viskas priklausė nuo luomo. Tai buvo valstybė su aiškiai išreikšta luomine visuomenės sankloda. Ant carinės Rusijos griuvėsių įsikūrusi bolševikinė imperija jau buvo ne tik „tautų kalėjimas“, bet ir „tautų budelis“. Tai puikiausiai galėtų paliudyti tie patys rusai, ukrainiečiai, Krymo totoriai, čečėnai, lietuviai ir t. t.
– Ar iš tikrųjų Sovietų Sąjunga „sukūrė“ naujus žmones – homo sovieticus?
– Šie žmonės buvo išauginti griežtuose ideologiniuose gniaužtuose, uždaros valstybės sąlygomis. Pamatyti užsienietį, paklausyti užsienio žinių ar muzikos prilygo nemažam iššūkiui. Nuolatinis deficitas, nepritekliai ir absoliuti priklausomybė nuo valstybės greta ideologinio preso padėjo suformuoti gana lojalų žmonių sluoksnį. Į kiekvieną disidentą tokioje visuomenėje buvo žiūrima nepatikliai. Tik bažnyčia ir religija į šią terpę atnešdavo tai, ko valstybė negalėjo suvaldyti. Pagaliau tai suteikdavo žmonėms dvilypumo jausmą, kai savo tikėjimą daug kas privalėjo net slėpti.
Tačiau ir dabar, net praėjus 25 metams po nepriklausomybės atkūrimo, mes matome, jog homo sovieticus vis dar nevisiškai išnykęs. Noras, kad tik valstybė viskuo aprūpintų ir pasirūpintų, asmeninių pastangų nevertinimas, kitokių (dėl religijos, pažiūrų, kalbos, elgesio ir pan.) žmonių nepriėmimas, nenykstantis atsiribojimo ir uždarumo siekis persiduoda ir ugdomai naujai kartai.
– Ar tikrai homo sovieticus neišnyko ir Lietuvoje?
– Rusijoje homo sovieticus bruožai gali tarpti, o Lietuvoje jie pamažėle niveliuojasi, tampa nebe tokie išraiškingi. Tai ir dėl demokratinės valstybės sandaros, ir dėl laisvos žiniasklaidos, ir dėl valstybės atvirumo, ir dėl priklausymo NATO ir Europos Sąjungai ar pan. Jei šių aplinkybių nebūtų, uždaros valstybės produktas – homo sovieticus – vyrautų ir politikoje, ir visuomenėje. Tačiau tai nereiškia, kad homo sovieticus palikimas kažkur išnyko. Nepasitikėjimas savimi ir savo valstybe, apskritai pasitikėjimo krizė dar gana ryški.
Carizmas, bolševizmas, putinizmas
– Ar šiandieninė Rusija smarkiai sovietizuota? O gal ji labiau panaši į caro Rusiją? Kuris variantas Lietuvai „geresnis“?
– Nelyginčiau dabartinės ir carinės Rusijų. Ir „geresnio“ varianto čia nėra. Dabar Rusijoje galima pamatyti keistų metamorfozių – buvusio režimo naikinti kazokai tampa sovietinės praeities šlovintojais, su paminklais ir istorine atmintimi grąžinamą pasididžiavimą carinės Rusijos laimėjimais mėginama sukergti su pasididžiavimu sovietine praeitimi, t. y. su tuo, kas tą carinę imperiją ir sunaikino.
Galima matyti, kad stačiatikybę mėginama išnaudoti „didžiavalstybiniams“ siekiams įtvirtinti, kartu Rusiją pozicionuojant (pirmiausia – per Tatarstaną) kaip palankią valstybę musulmonų tikėjimui. Tuo pat metu valdantis režimas persekioja būtent musulmonus (Krymo totorius, čečėnus, dagestaniečius) ir net „kaukazietiškos išvaizdos“ asmenis. Vienintelis panašumas su carine Rusija – tai agresyvus ekspansionizmas prie sausumos sienų. Kaip ir tada, dabar jį stabdo tik bendra Vakarų valstybių pozicija (NATO, ES), neleidžianti V. Putinui pasiekti užsibrėžtų ekspansinių tikslų.
Iš www.lzinios.lt, 2015 11 09