Atsarginis centras. Penktadienį, lapkričio 27 dieną, pakeliui į Panevėžį pagalvojau, kad, ko gero, ne viską žinom apie savo miestus. Vargu, ar kas nors iš panevėžiečių prieš kokius 30 metų žinojo, kad komunistinio Rytų bloko ir NATO žūtbūtinio konflikto metu miestui buvo numatytas ypatingas vaidmuo. Čia numatyta iš Vilniaus perkelti administraciją ir KGB bei toliau kontroliuoti Lietuvą, net jei iš Vilniaus to nebebūtų galėję daryti. Retas sąjūdietis 1989-1990 metų sandūroje nutuokė, kokius užantspauduotus „lobius“ sovietinis saugumas slėpė Panevėžyje – visus ypatingojo periodo agentūros sąrašų dublikatus ir kitus svarbius dokumentus. Būtent iš čia jie ir išskraidinti į Maskvą. Bet tai jau istorija.
Bandelių rojus. Kadangi jau anksčiau žinojau, kur galima greitai rasti greitus pusryčius – užsukau į kepyklėlę “Bandelių rojus“. Pavadinimas visiškai pateisino turinį – pasirinkimas platus (o aš jį visada susiaurinu iki bandelių su varške) ir barmenė Indrė greitai aprūpino skaniomis bandelėmis bei kava. Kaip pasakė vienas žmogus, palyginęs daug važinėjančius politikus ir tolimųjų reisų vairuotojus – kava, tai jūsų pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Na gal ne visai taip, tačiau ji neišvengiamas visų susitikimų atributas. Ant stalo gulėjęs „Panevėžio balso“ pirmasis puslapis straipsnio pavadinimu rėkte rėkė apie „Neįmanomą misiją“, tačiau tai buvo ne apie mano apsilankymą.
Miesto veidas. Turiu pomėgį bet kur lankydamasis įvertinti sienų tapybą. Pakeliui į Laisvės aikštę kaip tik pamačiau užrašą „Gelbėkim Gorilas“. Globalios problemos tikrai nesvetimos vietos jaunimui. Greta buvęs užrašas „Nusišypsok“ nurodė kryptį į miesto informacijos centrą. Centro darbuotoja Indrė (pradėjau spėlioti, ar tik tai nebus populiariausias vardas) taip entuziastingai pristatinėjo miestą, kad įžiebė norą pamatyti kuo daugiau. Į miestą atvykę turistai iš Estijos ir Latvijos (pasirodo, tokių daugiausia apsilanko) po apsilankymo šiame informacijos centre tikrai nebeskuba link Vilniaus. Istorinės nuotraukos su Laisvės tilto, Kristaus Karaliaus katedros, Panevėžio burmistro T. Chodakausko (man žinomo iš kitų istorijų) namo ir kitų statinių statybos bei projektų planais nepalieka abejingų architektūriniam paveldui, istorizmo stiliui (man, kaip skaitančiam detektyvus ir mėgstančiam istorizmo stilių, visada kyla asociacijos su literatūriniu Agatos Kristi personažu - sekliu Puaro XX a. 3-4 dešimtmečiais). O dabar kai kurie iš Panevėžio istorinių pastatų labiau asocijuojasi su darbu nacionalinio saugumo ir kovos su korupcija srityje – istoriniuose pastatuose buvo įsikūrę STT Panevėžio valdyba ir VSD Panevėžio apygardos skyrius.
Ženklai. Kirtęs Vilniaus g. atsidūriau Ramygalos gatvėje, kur ant „Vilties“ progimnazijos, švenčiančios savo 70-metį, buvo labai viltingas plakatas „Su Viltimi į ateitį“ ir kregždute. Toks ženklas pasirodė daug sakantis. Jau skubėdamas į „Knygų Kalėdas“ dar apžiūrėjau greta esantį 1922 metais įkurtos mergaičių religinės gimnazijos „Javnė“ pastatą (dabar įsikūrusi Panevėžio jaunimo mokykla ir miesto žydų bendruomenė). Steigėjas - Panevėžio vyriausiasis rabinas Josefas Kahanemanas (1886-1969) man labiau žinomas kaip 1923 m. Lietuvos II Seimo narys. Kitoje gatvės pusėje pagaliau turėjau progą pamatyti mecenato ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero (1865-1930) įsteigtą ir atidarytą žydų ligoninę. Mažas užrašas ant pastato, kad čia „1919-1930 metais gyveno žymus gydytojas ir visuomenės veikėjas Š. A. Meras“ pasako, jog šiais metais minimos (žinau, kad jau paminėtos) 150-osios metinės. Tačiau prieš gerą dešimtmetį rinkdamas medžiagą Lietuvos istorijai, turėjau galimybę sužinoti kiek daugiau: ir apie pirmą atvežtą rentgeno aparatą, ir apie nemokamai gydytus nepasiturinčius žmones. Juk Vilniuje tuo pat metu gyveno kitas gydytojas Cemachas Šabadas, kuris stengėsi padėti vargšams ir net tapo pasakos herojaus – daktaro Aiskaudos prototipu bei buvo pagerbtas paminklu miesto skvere.
Skubėdamas pro „Lietuvos ryto“ Panevėžio redakciją, akies krašteliu spėjau pamatyti memorialinę lentą, skirtą aktorių Stepono Kosmausko ir Henrikos Hokušaitės šeimai. Na, retas lietuvis nėra matęs filmų „Herkus Mantas“, kuriame S. Kosmauskas vaidino vienuolį, bei „Skrydis per Atlantą“, kuriame H. Hokušaitė vaidino lakūno Dariaus motiną. Man tai buvo svarbūs istoriniai filmai, į kuriuos savo laiku nebuvo įmanoma abejingai reaguoti.
Knygų Kalėdos. Panevėžio rajono bibliotekos pastatas, nors atrodo vėlyvojo sovietmečio statybos, tačiau jau tapęs šiuolaikinės istorijos dalimi - 1988 m. liepos 28 d. šiame pastate buvo įkurta Lietuvos sąjūdžio Panevėžio grupė. Apie tai tuo metu mes nežinojome, nes pačiame Vilniuje kaip grybai po lietaus dygo viena po kitos sąjūdžio grupės (man pačiam teko dalyvauti steigiant studentišką sąjūdžio grupę). Bibliotekos lankytojai kaip reta buvo svetingi ir kol ėjome link administracijos pro įspūdingą Sauliaus Kronio kaltos geležies kryžių parodą, spėjome su skaitytojais persimesti keliais žodžiais apie darbą prie kompiuterių ir laikraščių skaitymą. Bibliotekininkai iš tiesų atsidavę savo darbui žmonės, paminėję augančių knygų kainas (bent jau „Knygų Kalėdos“ kiek pagelbės), net neužsiminė apie jokius savo materialinius lūkesčius. Tačiau niekam ne paslaptis, kad tas jų pasišventimas nėra itin gerai apmokamas.
G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kurios viduje slepiasi visas senovinis namas ir pirmosios Naftalio Feigenzono 1880 metais įkurtos Panevėžio spaustuvės korpusas, „Knygų Kalėdos“ tęsėsi. Ir kas galėtų nenudžiugti rekomenduojamų knygų „Knygų Kalėdoms“ sąraše pamatęs savo paties rašytų knygų pavadinimus? Nudžiugau ir aš dėl savo paskutinių knygų „Lietuvos žvalgyba“ ir „KGB. Visiškai slaptai“ populiarumo. Puikiose erdvėse pamačiau ir šiemet mirusio vilniečio dailininko M. Danio kūrinį, kurio kūryba kiek žinau ir buvo kelis kartus pristatoma būtent šios bibliotekos erdvėse. Ant sienų pamatėme ir Varšuvoje gyvenančio dailininko Stasio Eidrigevičiaus dailės pėdsakus. Ko gero, Lietuvoje nelengva būtų surasti dar vieną biblioteką, kuri turi ir savo laidą radijo stotyje. Jos dėka teko prisiminti ir paskutinę perskaitytą knygą apie neišgalvotą GRU agento, 1995-2000 metais šnipinėjusio JAV, istoriją - P. Earley „Draugas Ž“. Tačiau dar laukė vienas netikėtumas – knygos pristatymas.
Trofimovsko susitikimai. Neabejingas istorijai žmogus žino, ką Lietuvos tremties istorijoje reiškia Trofimovskas. Lenos žiotyse buvusioje saloje 1942 metais buvo išlaipinta keletas tūkstančių lietuvių tremtinių. Ir štai gana netikėtai, vos keli žingsniai nuo G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos, kukliame Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejuje patekome į Teklės Grigienės ir Vitos Grigaitės-Jokubaitienės ką tik išleistos knygos „Pasikalbėk su manimi“ pristatymą. Knygos viršelis, papuoštas puikiomis Parimos Burbaitės miniatiūromis, liudijo apie 1941 m. tremtinių - motinos ir dukros istoriją. Išgyvenusios devynerius metus Užpoliarėje, prie Ledynuotojo vandenyno, jos aprašė savo gyvenimo istoriją. Knygą pristačiusi Vita Grigaitė-Jokubaitienė pristatymo metu susipažino ir su savo likimo draugu, kurio iki tol nepažinojo – vaikiška atmintis Trofimovsko bendraamžių neišsaugojo. Iš arčiau apžiūrėjome ir muziejui perduodamus unikalius eksponatus iš mamuto kaulo. Stebiuosi „tremties vaikų“ sugebėjimu beveik 7 dešimtmečius išsaugoti tokias relikvijas.
Jau grįžęs namo perskaičiau autorės parašytus žodžius paskutiniuose knygos puslapiuose: „dabar gyvename atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje, sąmonėje įveikdami geležinę komunistinę ideologiją. Ko dabar daugiau mūsų krašte – idealistų ar materialistų? Žuvys ieško, kur giliau, o žmonės – kur geriau... Svarbu, kad kiekvienas žmogus galėtų pats būti savo likimo kalviu“. Geriau nepasakysi. Tuo pirmą „Panevėžio atradimų“ dalį ir baigiu.