Undinėlė. Pradėsiu nuo latvių dailininkės Ilzes Emses-Grinbergos keramikos kūrinio „Undinėlė“, kuris miesto dailės galerijoje į lankytojus jau penkerius metus žiūri didžiulėmis mėlynomis akimis. Panašiai (kalbu tik apie akis) kartais atrodau ir aš, darydamas savo atradimus. Penktadienį, gruodžio 4 d., patekęs į Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų ekspozicijos paviljono atidarymą, vėl nustebau pamatęs tiek daug įdomių darbų. Sužinojau, kad kolekcija kaupta ketvirtį amžiaus ir kurta pusantro šimto dailininkų iš 35 valstybių (žinias papildė galerijos bukletas).
Daugiau kaip 600 šamotinės keramikos kūrinių jau traukiami iš saugyklų, nes iki tol kai kuriuos kolekcijos kūrinius teko matyti Vilniuje Bernardinų sode ir Prezidentūros parke. Man pašnabždėjo, kad galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė pati yra Tarptautinės keramikos akademijos narė, tad iš karto pasidarė aišku, kodėl niekur neteko matyti tokios kolekcijos, kuri taip reprezentuotų keramikos meną. Vaikščiodamas po naują galeriją ir apžiūrėdamas joje esančius keistų meninių formų eksponatus, pagalvojau, kad čia mažiau negu milijonas eurų išleisti tikrai prasmingai.
Nors modernų statinį suprojektavęs architektas Valdas Klimavičius išsidavė, jog iš pradžių galerija turėjo būti stručio kiaušinio formos, tačiau ir dabartinis rezultatas vertas to milijono. Ir pamatyti bei parodyti yra ką. Čia juk netrūko ir dramos - kažkada mūsų spaudoje skaičiau, jog italų keramikas Giancarlo Skapin Panevėžyje sukūręs „Žemės kilimą“, kovodamas su onkologine liga, planavo čia sukurti ir „Gyvybės medį“. Nepavyko. O JAV lietuvio Rimo VisGirdos darbai atrodo labai įdomiai, kaip spalvingi komiksai. Žymaus prancūzo Dominique Bajardo kūrinys „Nugalėtojas“ priminė apie prieš kelis mėnesius pervažiuotą Saint-Chamond miestą, kurio parkui šis skulptorius sukūrė penkis totemus, įamžinančius buvusį Pietų Afrikos prezidentą Nelsoną Mandelą.
Gal tikrai reikės užsirašyti į Dailės galerijoje esančius grotažo ar piešimo ant šilko edukacinius kursus? Juk visada norėjau pajusti kitokį kūrybinį džiaugsmą ir sukurti nors savo ekslibrisą. Kartais pro parodas prabėgu ir skubėdamas, tačiau išeidamas iš galerijos pamačiau paveikslų personažus su dujokaukėmis. Sustojau. Pasirodo, paskutines dienas eksponuojama panevėžiečio dailininko Edvino Klimo kūrinių paroda „Pastovus kritimas“. Protestas prieš technologijas? Ateities pranašystės? Galbūt apie tai, ko nematome.
Tulpių gatvė. Gatvė, kurią žino ir nebuvę Panevėžyje. Ją liūdnai išgarsino prieš penkiolika metų likviduota vadinamoji „tulpinių“ banditų gauja. Būtent vilniečiai pareigūnai padėjo ją įspausti į kampą ir likviduoti. Tuo metu „Lietuvos Čikaga“ pravardžiuojamame Panevėžyje buvo padeginėjami policininkų automobiliai, sprogdintas miesto policijos komisariatas, o 1999 m. sausio 25-osios vakarą prie savo namų Panevėžyje buvo nušautas miesto prokuroras Gintautas Sereika. Bet tai jau praeitis. Laikai pasikeitė. Dabar Generalinės prokuratūros iniciatyva kasmet organizuojamas futbolo turnyras žuvusiam prokurorui atminti. Teko ir man prieš penkerius metus dalyvauti šiame turnyre bei iškovoti geriausio žaidėjo prizą.
Šį kartą kelias vedė į apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prie kurio dar apžiūrėjau medinę skulptūrą, skirtą atminti Panevėžio policijos pareigūnams, nužudytiems okupantų arba žuvusiems tarnyboje. Apie 300 komisariato pareigūnų kasdien praeina pro šią skulptūrą, kuri liudija nelengvą policininkų darbą atliekant savo pareigą. Prestižas? Eilinio policininko uždarbis - 457 eurai. Geros darbo sąlygos? Komisariatus reikia arba statyti naujus, arba griauti ir vis tiek statyti naujus. O nusikaltimų apskrityje apie 5000 per metus. Nužudymų atrodo nedaug, tačiau jų vis dar dešimt kartų daugiau negu Danijoje. Smurtas šeimose sukasi uždaru ratu – po 700 bylų kiekvienais metais, nors ties komisariatu esančiame stende buvo labai įtaigus plakatas: „Muša – reiškia myli? Melas! Nekentėk! Sustabdyk smurtą“. Nėra vilnietiškų problemų su narkotikų platinimu tabore, tačiau tranzitinių narkotikų platinimas fiksuojamas. Policijai yra ką veikti.
Chodakausko name. Kaip ir minėjau pirmoje pasakojimo dalyje, apie prieškario plk. Chodakauską žinojau iš gana kontraversiškų istorijų – po karo buvo verbuotas gaudyti britų siunčiamų agentų. Gal ne veltui buvusio Panevėžio burmistro T. Chodakausko ir jo žmonos Jadvygos 1928 metais pastatytame name (Vasario 16-osios gatvėje) po karo veikė KGB. Dabar šiame name įsikūrusi STT Panevėžio valdyba. Jai tenka nelengva užduotis – su beveik dviem dešimtim darbuotojų aiškintis korupcinius nusikaltimus penktadalyje Lietuvos teritorijos. Misija neįmanoma... O ir idealizmas ne madoje.
STT pastatas yra tarp dviejų šimtų miesto objektų, įrašytų į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kiek iš jų verta aplankyti? Vietos senbuviai sako, jog reikia pamatyti ir XIX–XX a. veikusios lenkų gimnazijos (dabar Panevėžio specialiosios mokyklos Kranto gatvėje) pastatą, ir Pataisos namus P. Puzino gatvėje, ir 1939 m. pradėtą statyti Kazimiero Paltaroko gimnazijos pastatą, ir Ukmergės gatvėje esančią Evangelikų liuteronų bažnyčią, ir A. Mackevičiaus gatvėje stūksančią Panevėžio sentikių cerkvę ir t. t. Reikės ne vienos dienos norint viską pamatyti. Bet tai įveikiama (ir net maloni) užduotis.
Naujametiniai atradimai. Laikydamasis tradicijos paminėsiu ir vieną restoraną. Kai rašiau šias eilutes, žmona pajuokavo, kad taip rašydamas tapsiu panevėžietišku Užkalniu. Na, gal netapsiu - ironiją mėgstu saikingai. Patiekalus valgau, jų nefotografuoju ir skonio neaprašau. Tiesiog visą dieną bevaikščiodamas po Panevėžį prisiminiau ir žemišką poreikį - pavalgyti. „Skvero vyninė“ pasirodė visai geroje šviesoje. Patiekalai pusantro karto pigesni negu Vilniaus analogiškose vietose ir atrodė visai nenuobodūs. Ką valgiau? Burgerių mada neaplenkė ir Panevėžio.
Ką čia slėpti – daug kas prisimena prieš pora metų buvusią Panevėžio naujametinę eglę. Ji tikrai buvo populiari socialiniuose tinkluose. Tačiau šiemet (garsiakalbis plyšojo, jog eglę padovanojo panevėžiečiai Valentinas ir Bronislava Gaidelioniai) eglutės įžiebimo šventėje jau buvo visai kitos nuotaikos. Dauguma gyrė eglę. Pati aikštė buvo užpildyta panevėžiečių, kurie beskubėdami į šventę sukūrė ir nedideles spūstis. Lietus parodė, kad žiema gal dar tolokai. Tačiau Kalėdos ir Naujieji metai vis tiek ateis. Čia aš sakau rimtai.
© T. Stasevičiaus nuotraukos iš Panevėžio Kalėdų eglutės įžiebimo šventės