Paskutinė 2015 metų kelionė. Kodėl į Panevėžį reikia važiuoti tik autostrada, kai yra daug kitų kelių? Nebent skubi. Tačiau paskutinį prieškalėdinį sekmadienį niekur neskubėjome. Kelias link Vadoklių vedė pro prie Panevėžio rajono esantį Lėno kaimą ir to paties pavadinimo ežerą. Rūke skęstantys ežero krantai, daugiau kaip 80 metų stovintis Šv. Antano Paduviečio bažnyčios bokštas šiek tik priminė Italiją (gal todėl, kad teko lankytis Paduvoje, kur palaidotas šv. Antanas). Tik po obelimis esantis kilimas iš krituolių grąžino atgal į Lietuvą ir leido bent trumpam pasigrožėti neįprastu, iš medžio kamieno padarytu paminklu Lietuvos Nepriklausomybei atminti. Juk šios vietovės nuo seno buvo populiarios tarp kovotojų už Lietuvą. Dar 1863 m. kažkur čia pražygiavo Zigmanto Sierakausko vadovaujami sukilėliai, kiek tolėliau esančiuos Krekenavos apylinkių miškuose sukilėliams vadovavo kunigas Antanas Mackevičius. Nemenka dalis sukilėlių ir carinės kariuomenės susirėmimų vyko būtent Panevėžio rajone, kur dabar galima surasti dešimtis atmintinų vietų. Kaip 2012 metais teigė Rusijos propagandistai – 1863 m. sukilimo minėjimas Lietuvoje skatina antirusiškas nuotaikas ir yra rusofobijos instrumentas. Perfrazuojant vieno sukilėlių vadų žodžius apie sukilimo būtinybę, galima pasakyti, kad 1863 m. sukilimą prisiminti mums taip pat yra būtinybė. Kelias pro Ramygalą link Krekenavos kaip tik ir suteikia tokią galimybę - pamatyti sukilimą menančius ženklus.
Lėno šv. Antano Paduviečio bažnyčia
Vadoklių vyčiai. Netrukus pasiekiame Vadoklius, kurie pasitinka prieš daugiau kaip 135 metus pastatytu Mikėnų malūnu. Prisiminiau savo senelio, kuris norėjo pasistatyti malūną, istoriją. Net girnų akmenis atsivežė, tačiau atėjo 1940 metai. Senelis taip ir netapęs malūnininku toliau dirbo batsiuviu. Tačiau nuo istorinių įvykių tuo metu niekas nepabėgo. Vadokliai tapo ir savanorių kovų su sovietų Rusijos kariuomene 1919 metais, ir partizaninių kovų 1944 - 1953 metais vieta. Vienų kapai žinomi ir žuvę savanoriai ilsisi miestelio kapinėse. Kitų kapai nežinomi ir tik senbuviai prisimena, kad prie miestelio yra žvyrduobės, kur pokario metais slėpdavo nužudytus vyrus, kuriuos prieš tai niekindavo miestelio aikštėje. Dabar juos mena Vyties apygardos partizanams pastatytas vadokliškio Gedimino Karaliaus paminklas. Ant užpakalinių kojų stovintis žirgas ir ant jo sėdintis raitelis su iškeltu kalaviju rankoje man priminė, kad beveik 15 metų gyvenau šalia kitos G. Karaliaus skulptūros. Vilniuje, Lazdynuose jo pastatyta skulptūra „Rytas“ (vaizdavusi jaunuolį ant žirgo) lydėjo visą jaunystę. Trumpai aplankytuose Vadokliuose dar neradau (matyt, nežinojau kur ieškoti) rašytojo Broniaus Daunoro pėdsakų. Būtent čia gimusio rašytojo apysaka "Čekisto naguose” kažkada leido gal pirmą kartą susipažinti su NKVD verbavimo psichologiniais aspektais. B. Daubaro slapyvardžiu pasirašinėjęs žurnalistas ir rašytojas 1940 - 1941 m. okupantų buvo kalinamas, tad žinojo, ką rašo.
Laisvės simboliai. Privažiavus Ramygalą, ant nedidelės kalvos rūke matėsi neogotikinės šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštas. Prie pastato buvo nedidelis judėjimas prieš sekmadienines mišias. Pats centras priminė bet kurį nedidelį miestą. Juk ir retas miestas Lietuvoje gali pasigirti skaičiuojantis daugiau kaip 645 metus. Net jei miestui reikia turėti ne tik bažnyčią, bet ir kalėjimą, tai Ramygaloje kažkada kalėjimas taip pat buvo. Kaip ir Vadokliuose, miestelyje buvo paminklas 1919 m. žuvusiems savanoriams, centre - paminklas sovietinio teroro aukoms su įamžintomis žuvusiųjų pavardėmis.
Prieš pusantro mėnesio Panevėžio ligoninėje su artėjančiu 90-mečiu pasveikinome unikalų žmogų, kuris 1951 metais be sąmonės buvo numestas Ramygalos aikštėje. Tai buvo Bronius Juospaitis, partizanų būrio vadas "Direktorius", kurį 1951 metų kovo 14 dieną mūšyje netoli Krekenavos suvarpė septynios kulkos ir jis buvo numestas aikštėje. Taigi tikrieji šios vietovės simboliai susiję su kova dėl laisvės. Laikai keičiasi ir dabar miestelis išgarsintas paminklo ožkai iniciatyva. Apėjus centrinę aikštę ir praėjus senajį gimnazijos pastatą (liko neaplankytas istorijos muziejus) atsidūrėme ties senoviniu lentpjūvės agregatu, ties kuriuo ir užbaigėme žaibišką ekskursiją po Ramygalą.
Krekenavos simboliai. Kažkaip bijau, kad dabartiniam žmogui paminėjus Krekenavą, pirmiausia bus prisiminti mėsos gaminiai. Nors Krekenavos agrofirma jau neturi tiesioginio ryšio su pačiu miesteliu, iki tol man taip pat teko girdėti apie užsieniečių valdomą 50 tūkst. kiaulių auginimo kompleksą ir vieną pirmųjų Lietuvoje kogeneracinę jėgainę, kuri neutralizuoja kvapus bei iš biodujų gamina elektrą. „Gazpromas“ gali eiti poilsio – lietuviai ir iš mėšlo gali pasigaminti dujų, taip pat elektra aprūpinti net keletą vidutinio dydžio miestelių. Gal Paryžiuje šį mėnesį ir buvo priimti sprendimai, kaip mažinti šiltnamio efektą planetoje, bet Krekenavoje jau veikianti biodujų jėgainė realiai kiekvienais metais apsaugo atmosferą nuo beveik 30 tūkst. tonų šiltnamio efektą lemiančių CO2 dujų. Kažkoks Alpių ledynas turi būti už tai dėkingas – jo tirpimas sulėtėja ir Krekenavos dėka.
Miestelyje esanti Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika pasižymėjo kovingiausiais kunigais. Čia vikaru buvo 1863 m. sukilimo vadas Antanas Mackevičius, ištremtas sukilėlių rėmėjas klebonas Juozapas Markevičius, klebonijoje gyveno ir kūrė Maironis. Šį kartą pataikėme į ilgamečio Krekenavos bažnyčios kunigo Petro Budriūno laidotuves. Savo laiku dėstydamas studentams pasipriešinimo istoriją P. Budriūną minėdavau kaip kunigą, kuris platino draudžiamą literatūrą, prisidėjo prie Aleksandro Solženicyno kūrinio "Gulago archipelagas" leidybos.
Pasukę link Rodų, pravažiavome kunigo P. Budriūno pastangomis suremontuotą Rodų koplyčią. Šis italų architekto Cesare Anichini kūrinys tapo paskutiniu prieglobsčiu dailininkui Romanui Aleknai – Švoinickiui, kurio tapyti 1863 metų sukilimo vadų portretai atsidūrė Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Bent jau kunigo Antano Mickevičiaus portretas yra vienas žinomesnių ir yra dedamas į istorijos vadovėlius.
Čičinsko laukuose. Skubėdami link Panevėžio greitai pažinčiai užvažiavome į Upytę. Nors Upytės žemė paminėta istorijoje anksčiau negu Vilnius, tačiau tuo visai nesipuikavo. Stovėjo medinė Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčia. Tik grįžes namo pasidomėjau tokiu retu bažnyčios vardu – tai buvo XVI a. gyvenusio Milano arkivyskupo vardas. Arkivyskupas buvo vargšų užtarėjas, nesitraukė nuo tikinčiųjų net maro metu. Reto pasiaukojimo pavyzdys, kaip dažniausiai ir buvo tais laikais, mirė vos 46 metų amžiaus. Tačiau Upytės pavadinimas man buvo žinomas nuo studijų apie XIII - XIV a. karus laikų. Čia buvęs svarbus gynybinis centras pažymėtas, ko gero, pačiu žemiausiu piliakalniu. Kelių metrų aukščio piliakalnis niekaip neatspindėjo senosios didybės. Vešetos ežero saloje buvęs piliakalnis prieš 85 metus galutinai išvaduotas iš raistų ir dabar be jokios kulgrindos prieinamas kiekvienam keliautojui.
Tačiau labiausiai Upytę naujaisiais laikais garsino istorijos apie Čičinską, kurio vardu kartais ir vadinama pati piliavietė. Jis tapo Adomo Mickevičiaus, Maironio, Teofilio Tilvyčio ir kitų rašytojų įkvėpimo šaltiniu. Dabar galėčiau pasakyti, kad nebuvo jokio nuskendusio Čičinsko dvaro su turtais, tačiau tai būtų tas pats lyg aiškinti, jog nėra jokio Kalėdų senelio. Istorikams Čičinskas arba Vladislovas Sicinskis daugiau žinomas kaip Jonušo Radvilos pavedimu išardęs 1652 metais Seimą, pasinaudodamas liberum veto teise. Jau po mirties šio buvusio reformato asmenybei priskirta daug neigiamų bruožų. Nors istorijoje tas laikotarpis, kai Radvila, Čičinskas ir kiti bajorai pasirašė Kėdainių sutartį ir šešerius metus XVII a. viduryje užtruko Lietuvos okupacija, tikrai vadinamas „Tvanu“.
Iš Upytės Nepriklausomybės aikštės, kurioje stovi nedidelis, sovietmečiu nugriautas ir Atgimimo laikais atstatytas paminklas 1918 – 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybei paminėti, pasukome į netoliese esantį Panevėžį.
Vyrai. Bendruomenių rūmuose (iki tol teko girdėti tik kaip apie buvusius „Ekrano“ gamyklos kultūros rūmus ir po jais esančius „tunelius“) laukė advento popietė su panevėžiečiais, tarp kurių tikėjausi sutikti ir seniai pažįstamų buvusių politinių kalinių bei tremtinių. Gausioje minioje iš karto sutikau Algirdą Blažį, kurį senokai pažinojau kaip politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžyje vadovą. Matyt, miestiečiai jį labiau pažįsta kaip kelis kartus išrinktą miesto tarybos narį ar kaip buvusį „Ekrano“ inžinierių. Tačiau kiekvieno buvusio politinio kalinio kalinimo aplinkybės yra mažiau žinomos. O juk A. Blažys buvo vienas iš jauniausių politinių kalinių. 1950 metais jis, dar Kavarsko progimnazijos 14-metis moksleivis, buvo suimtas. Kratos metu radus „Walter“ pistoletą, buvo apkaltintas pasikėsinimo rengimu. 25 metai Gulago lageriuose visai jaunam vaikinui turėjo būti galutiniu nuosprendžiu, tačiau Mordovijos ir Omsko lageriuose jis išgyveno.
Čia pat sutikome ir jo lagerių kolegas - panevėžiečius Petrą Čarną ir Albertą Pilką. Albertas Pilka buvo nuteistas dešimčiai metų ir 1964 - 1969 m. kalėjo Mordovijos lageriuose už tai, kad rašomąja mašinėle parašė ir platino atsišaukimus, raginančius kovoti už Lietuvos laisvę. 88-rių metų amžiaus Petras Čarna ir jo šeima Rozalimo valsčiuje rėmė partizanus: maitino, skalbdavo jų rūbus, slaugydavo sužeistuosius. Pirmasis buvo įkalintas ir lageryje mirė jo tėvas, o 1947 m. liepos 16 d. jau įkalintas ir pats Petras Čarna. Ypatingojo pasitarimo „už akių“ nuteistas 10 metų lagerio ir kalintas Minlage (Inta, Komija). Motina, broliai buvo ištremti, dar vienas brolis išėjo partizanauti ir patekęs į nelaisvę žuvo lageryje. Tokios yra šios trys gyvenimo istorijos. Tuo metu, kai vienas „nepriklausomas“ politikas lakstė po salę nuo vieno staliuko prie kito ir aiškino apie čia atvažiavusių konservatorių politikų (anot jo, „naujųjų išganytojų“) politinę kultūrą, šie trys vyrai leido pajusti, kas yra tikri vyrai – neskundžia ir nesiskundžia, neverkšlena ir oriai gina savo įsitikinimus.
2015 12 26