Dalinuosi atsakymais į klausimus apie reikalingus švietimo sistemos pokyčius, kuriuos gavau tinklalapyje www.zinaukarenku.lt.
Kokia Jūsų nuomonė aukštųjų mokyklų konsolidavimo klausimu?
Esu penkiolika metų dirbęs įvairiuose universitetuose, todėl mokslo kokybės problemas žinau ne iš nuogirdų. Dalis aukštosiose mokyklose parengtų specialistų neranda sau vietos darbo rinkoje ir emigruoja. Todėl pertvarkos šioje srityje yra būtinos.
Bet kokio lygmens mokyklų optimizacija nebegali vykti sporadiškai, ji turi turėti aiškią kryptį ir būti labai glaudžiai integruota su šalies regionine politika. Negalima į mokyklą, ypač regionuose, žvelgti tik kaip į ugdymo įstaigą, neatsižvelgiant į jos atliekamą platesnį vaidmenį siekiant užtikrinti regiono kultūrinę, socialinę ir ekonominę raidą. Gerą išsilavinimą teikiančios mokslo įstaigos turi veikti ne tik trijuose Lietuvos didmiesčiuose, bet ir likusiuose Lietuvos regionų centruose atsižvelgdamos į regionų plėtros strategijose numatytas regionų ekonominės plėtros gaires.
Kad įveiktume iššūkius Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje labai svarbu įvesti minimalius reikalavimus (kriterijus), kuriuos turėtų atitikti kiekviena aukštojo mokslo įstaiga. Šie kriterijai turėtų skatinti: a) aukštųjų mokyklų persitvarkymą, b) efektyvesnį intelektinio potencialo ir infrastruktūros panaudojimą, c) studijų ir mokslo kokybę.
Studentų skaičiui tolydžiai mažėjant, dalis aukštųjų mokyklų rūpinasi tik išgyvenimu. Todėl aukštojo mokslo srityje būtina įgyvendinti realią, o ne formalią aukštojo mokslo įstaigų konsolidaciją. Tokia konsolidacija valstybei padės sukoncentruoti išteklius, sutelkti turimą mokslinį potencialą, efektyviai panaudoti valdomą infrastruktūrą ir taip sudaryti prielaidas kokybiškesniam aukštajam mokslui užtikrinti.
Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka vyks siekiant dviejų tikslų: 1) sukurti 2-3 nacionalinius universitetus, galinčius konkuruoti tarptautiniu lygmeniu su užsienio aukštosiomis mokyklomis, iš kurių bent vienas iki 2030 m. pateks tarp 100 geriausių Europos universitetų; 2) sukurti 10-ies Lietuvos regionų specializaciją ir regionų švietimo bei jų ekonominės plėtros tikslus atitinkančių kolegijų tinklą.
Siekdami sustiprinti Lietuvos aukštojo mokslo potencialą, aukštojo mokslo įstaigų konsolidaciją, įgyvendinsime Seime priėmę būtinus politinius sprendimus. Pirmosioms savo noru susijungiančioms mokslo įstaigoms pasiūlysime patrauklias finansines paskatas. Šios paskatos bus pasiūlytos kaip struktūrinės ES paramos pagrindu sudarytos plačios apimties mokslo finansavimo programos. Jose aukštosios mokyklos galės dalyvauti tik po susijungimo, atitinkančio valstybės iš anksto numatytus kriterijus.
Sieksime, kad stagnuojančios, nepaklausios, žemą studijų kokybę teikiančios programos nebebūtų finansuojamos – labai aiškiai jas skirdami nuo aukštos kokybės, išskirtinius talentus rengiančių, specifinę pažinimo sritį studijuojančių programų, kuriose studijų masiškumas nėra privalumas. Atsižvelgę į aukštųjų mokymo įstaigų regioniškumą ir darbo rinkos poreikius, regionuose veikiančioms kolegijoms pastarajam kriterijui taikysime laikinas išimtis.
Yra numatyta ir daugiau priemonių, apie kurias rasite mūsų programoje (77-107 psl.): http://tsajunga.lt/wp-content/uploads/2014/04/Bendras-programinis-dokumentas_09-09.pdf
Kaip manote, kaip pasikeistų švietimo situacija/kokybė Panevėžyje, apjungus neefektyviai dirbančias bendrojo lavinimo ir aukštąsias mokyklas?
Numatytos priemonės siejamos ne su dirbtiniu mokyklų prijungimu/sujungimu, o su tuo, kad Panevėžys numatomas vystyti kaip vienas iš regioninių centrų, į kurį būtų nukreipiamos investicijos. Gerai apmokamas darbo vietas kuriantys investuotojai į regionų centrus neateis, jei ten ir toliau trūks tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Šią padėtį pakeisti įmanoma įgyvendinus tris pokyčius: 1) mažesnių miestų ir miestelių gyventojams užtikrinus greitą ir patogų susisiekimą su regiono centru; 2) pertvarkius profesinio rengimo sistemą, kad regionų centruose būtų parengiami darbo rinkos poreikius atitinkantys tinkamos kvalifikacijos darbuotojai; 3) sustiprinus inžinerijos mokymą Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje veikiančiuose universitetuose arba jų padaliniuose, kad šiuose regionų centruose investuojančiam verslui netrūktų aukščiausios kvalifikacijos moderniose gamyklose dirbti galinčių darbuotojų.
Siekdami kuo daugiau jaunų žmonių supažindinti su profesinio mokymo teikiamomis galimybėmis, plačiau skleisime informaciją apie tokio išsilavinimo teikiamą naudą besimokančiajam, verslui ir valstybei. Ypatingą dėmesį skirsime profesiniam informavimui ir karjeros planavimui. Pradėsime dar nuo pagrindinių mokyklų ir suteiksime mokiniams galimybę susipažinti su skirtingomis profesijomis, valstybės prioritetinėmis ūkio šakomis, profesinio ir aukštojo ugdymo įstaigų privalumais ir trūkumais, karjeros galimybėmis baigus vieno, ar kito tipo ugdymo įstaigą. Todėl investuosime į profesinio orientavimo ir karjeros planavimo įrankių tobulinimą ir kūrimą. Siūlysime nuo 8-9 klasės įvesti kasmetinę ir visiems moksleiviams privalomą savaitės trukmės praktiką privačiajame arba valstybiniame sektoriuje. Reali praktika padės mokiniams atsakingiau planuoti profesinę ateitį, išsiaiškinti savo poreikius ir lengviau pasirinkti profesiją. Taip bus sukurtos prielaidos į profesinio ar aukštojo mokymo įstaigą įstoti labiau motyvuotiems ir geriau pasiruošusiems mokiniams.
Ypač daug dėmesio skirsime trečiajai profesinio ugdymo sistemos grandžiai – profesiniam orientavimui. Aukštajam mokslui ir ypač studijoms universitete, Lietuvoje daugelį metų buvo teikiamas išskirtinis dėmesys. Taip ilgainiui atsirado ydingas disbalansas, kai pradėtas vertinti tik universitetinis išsilavinimas, kartu visiškai nepelnytai nuvertinant kitų (visų pirma profesinio ugdymo) švietimo grandžių svarbą valstybei. Todėl, kaip minėjau, esame įsitikinę, kad dar bendrojo lavinimo mokyklose besimokantiems jauniems žmonėms turi būti sudaromos sąlygos ir galimybės kuo geriau įsivertinti savo poreikius ir norus, kad planuodami karjerą mokiniai galėtų priimti objektyvia informacija ir praktine patirtimi pagrįstus sprendimus dėl jų tolesnio profesinio tobulėjimo kelio. Manome, kad šios ir kitos priemonės, kurios yra išvardintos http://tsajunga.lt/wp-content/uploads/2014/04/Bendras-programinis-dokumentas_09-09.pdf, kels švietimo kokybę, padės jauniems žmonėms susirasti gerai apmokamą darbo vietą Lietuvoje.
Kaip siūlytumėte verslo poreikiams pritaikyti profesines mokyklas?
Kadangi man pačiam savo laiku teko mokytis ir profesinėje mokykloje, ši tema man taip pat artima. Laikai pasikeitė, bet dalis problemų išliko tos pačios. Ir tai gana detaliai atskleista mūsų programoje (55-67 psl.): http://tsajunga.lt/wp-content/uploads/2014/04/Bendras-programinis-dokumentas_09-09.pdf, todėl atsakysiu trumpai: profesinių mokyklų absolventų kompetencijos, praktiniai įgūdžiai ir įgyta kvalifikacija vis dar dažnai prasilenkia su darbo rinkos poreikiais, o tai lemia aukštą jaunimo nedarbą, riboja vietos įmonių veiklą ir užkerta kelią į Lietuvą pritraukti daugiau užsienio investuotojų, todėl labai svarbu siekti permainų profesinio mokymo srityje. Pagrindinis šių permainų tikslas – patobulinti profesinio mokymo sistemą taip, kad ji taptų konkurencinga, kokybiška, lanksti ir gebanti išugdyti darbuotojus, kurių žinios ir įgūdžiai atliepia darbo rinkos tendencijas ir poreikius.
Kad profesinio mokymo potencialas būtų tinkamai išnaudotas, o profesinio ugdymo sistema parengtų verslo lūkesčius ir poreikius atitinkančius kvalifikuotus profesionalus, labai svarbu užtikrinti nuolatinį ir sistemingą profesinių mokyklų ir verslo įmonių bendradarbiavimą. Lietuva turi perimti geriausią tokių šalių, kaip Vokietija ar Austrija patirtį plėtojant profesinio ugdymo sistemą. Manome, kad tai kelias, kuriuo Lietuva turi žengti tobulindama profesinio lavinimo sistemą, kurdama mokymo pameistrystės forma tradicijas ir užtikrindama bendradarbiavimo kultūros plėtrą.
Norėdami užtikrinti efektyvesnį profesinių mokymo įstaigų valdymą, ir toliau sieksime į jų valdymo struktūrą rinkos pokyčius geriau už valstybės įstaigas jaučiantį verslą. Profesinio ugdymo įstaigos visų pirma turi būti lankstesnės siūlydamos naujas, į rinkos pokyčius ir darbdavių poreikius orientuotas profesinio mokymo programas (modulius). Viena iš galimybių padėti asmenims greičiau ir efektyviau įgyti, keisti ar tobulinti kvalifikaciją yra modulinio profesinio mokymo sistemos įgyvendinimas Lietuvoje. Tai lankstus mokymo būdas leidžiantis įgyti pirminę kvalifikaciją, tobulinti jau turimus įgūdžius ar sėkmingai persikvalifikuoti. Šiuo metu Lietuvoje jau kuriama modulinio profesinio mokymo sistema.
Verslas turi būti tiesiogiai įtraukiamas ne tik į profesinio ugdymo programų kūrimą, bet ir į jų tobulinimą, atnaujinimą ir vertinimą. Užtikrinus verslo įmonių ir profesinio lavinimo įstaigų bendradarbiavimą, abi pusės prisiimtų atsakomybę už parengtų specialistų darbo įgūdžių kokybę ir atitikimą darbo rinkos poreikiams. Bendradarbiaudami su privataus sektoriaus ir profesinio mokymo atstovais, sieksime, kad iki 2020 metų pabaigos bent 40 proc. visų profesinio mokymo programų būtų organizuojamos pameistrystės būdu.
Visų pirma sieksime įgyvendinti mažos apimties pameistrystės projektą, orientuotą į tam tikras profesijas ir ūkio sektorius. Užtikrindami finansines ir nefinansines paskatas, sukursime mechanizmą, kuris skatintų įmones priimti daugiau pameistrių ir aktyviai bendradarbiauti su profesinio mokymo įstaigomis. Pagrindinėmis nefinansinėmis motyvavimo priemonėmis galėtų būti: įmonių įtraukimas į programų (modulių) rengimą ir tobulinimą, informavimo ir konsultavimo sistemos sukūrimas, viešas kokybiškas mokymo paslaugas pameistrystės būdu teikiančių įmonių pripažinimas. Yra ir daugiau priemonių, su kuriomis plačiau susipažinsite atsivertę nurodytą nuorodą.
2016-09-15