Dalinuosi dar keliais atsakymais į klausimus, kuriuos gavau tinklalapyje www.zinaukarenku.lt.
Šalyje mažėja nedarbas, tačiau ilgalaikio nedarbo (sudaro apie 30 % bedarbių) problema sprendžiama vangiai. Ar šalia siūlymų įsivežti darbuotojus iš trečiųjų šalių neverta investuoti į jau esamus, nors ir sunkiai integruojamus, bedarbius – motyvuojant, aktyvinant ir ištraukiant iš ilgalaikės bedarbystės? Kaip tą padaryti? Ar/kaip numatoma pasinaudoti socialinių NVO patirtimi integruojant „sunkius“ bedarbius?
Pirmiausia mes neturime siūlymų įsivežti darbuotųjų iš trečiųjų šalių (nebent tai aukščiausios kvalifikacijos specialistai, kurie ieškomi verslui po visą pasaulį). Tačiau Lietuvos darbo rinkoje susiklostė situacija, kai išsilavinusiems žmonėms nepavyksta rasti darbo, o darbdaviai skundžiasi nerandantys tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Pagrindinė šios situacijos priežastis yra įgyto išsilavinimo neatitikimas realiems darbdavių poreikiams. Dėl to Lietuvoje fiksuojamas ilgalaikio nedarbo reiškinys, žmones pasmerkiantis gyvenimui iš pašalpų arba emigracijai. Pagaliau tai gali nulemti ir nepageidaujamus socialinius reiškinius. Tinkamai išsilavinusių žmonių trūkumas Lietuvoje riboja vietos verslo veiklą ir užsienio investuotojams signalizuoja apie nepalankias galimybes plėstis. Taip spartus tolesnis Lietuvos ekonomikos ir visuotinės gerovės augimas tampa vis sunkiau pasiekiamu tikslu. Ką daryti, kad darbo rinka gautų tinkamos kvalifikacijos žmones?
Numatome panaikinti Darbo biržos monopoliją ir leisti verslui (ar VŠĮ, NVO) teikti perkvalifikavimo paslaugas. Tuomet nauji perkvalifikavimo paslaugų teikėjai su Darbo birža konkuruos dėl valstybės perkvalifikavimui skiriamo “bedarbio krepšelio”. Naujoji sistema bus orientuota į rezultatą – po 12 savaičių trunkančių kursų žmogus įgis paklausią profesiją ir galės greitai susirasti gerą darbą. Valstybės perkvalifikavimui skiriamas finansavimas bus tiesiogiai susietas su perkvalifikuotų žmonių įsidarbinimo rodikliais (visą “bedarbio krepšelio” sumą valstybė išmokės tik žmogui susiradus darbą pagal naujai įgytą specialybę).
Tačiau tai tik dalis sprendimo. Net jei žmogus nesiruošia emigruoti, regionuose rasti gerai apmokamą darbą beveik neįmanoma, todėl vis daugiau žmonių priversti persikelti į didmiesčius. Todėl yra numatyti dar kiti žingsniai:
1) Bus įkurtas Lietuvos strateginių investicijų fondas, kuriame sutelksime 6,88 mlrd. EUR: ketvirtadalis ES lėšos ir likusios iš privataus sektoriaus. Nukreipsime visus turimus resursus naujų gerai apmokamų darbo vietų kūrimui Lietuvoje. Padėsime vietos verslui atnaujinti įrangą ir didinti darbo našumą. Todėl Lietuvos įmonių gaminiai ir paslaugos taps paklausios užsienyje, o verslas – pajėgus mokėti didesnius atlyginimus.
2) Vykdysime aktyvią “investicijų medžioklę”. „Investuok Lietuvoje“ pasirūpins, kad užsienio gamintojai, nusprendę persikelti į Lietuvą, tai galėtų padaryti kuo greičiau ir paprasčiau. Visa tai finansuosime trečdaliu sumažinę biurokratų skaičių bei optimizavę išpūstas ir šiandien verslui labiau trukdančias nei padedančias įstaigas.
3) Užtikrinsime, kad gyvenamoji vieta nebebus kliūtis susirasti gerą darbą – padidinsime gyventojų mobilumą šalies viduje: kartu su verslu finansuosime darbuotojų susisiekimą tarp darbo vietų regionų centruose ir aplinkinių miestų bei miestelių. Taip žmogui pasiekti darbo vietą nieko nekainuos. Šiam tikslui panaudosime strateginių investicijų fondą ir dalį transporto infrastruktūros plėtrai skirtų lėšų.
4) Ir kaip minėjau pradžioje, pertvarkysime profesinio ugdymo ir perkvalifikavimo sistemą.
Lietuva pirmauja Europoje pagal suvartojamo alkoholio kiekį. Alkoholizmas kelia įvairias socialines problemas – nuo nedarbo iki vaikų nepriežiūros. Kokių veiksmų imsitės šiai padėčiai pakeisti?
Skurdo rizikos lygis mūsų šalyje per pastaruosius ketverius metus ženkliai išaugo – nuo 18,6% 2012 metais iki 22,3% 2015 metais. Kitaip sakant, po socialdemokratų Vyriausybės valdymo dar daugiau žmonių gyvena skurde arba ant skurdo ribos. Iš to kyla visa eilė mūsų visuomenę kamuojančių problemų – nuo alkoholizmo epidemijos iki tėvų, mėtančių vaikus į šulinius.
Todėl numatome keletą priemonių (nerašysiu apie ekonomines, švietimo, bedarbystės mažinimo, kurios turi tiesioginės ar netiesioginės įtakos šiai problemai, bet apie jas kalbu atsakydamas į kitus klausimus):
1. Alkoholiu leisime prekiauti tik specializuotose parduotuvėse.
2. Visiškai uždrausime alkoholio reklamą.
3. Ateinančius 4 metus kasmet po 5% didinsime akcizą alkoholiui – iš surinktų pinigų finansuosime prevencines priemones ir alkoholizmo gydymą.
Be to, socialinės rizikos šeimų negalima palikti be priežiūros, todėl sudarysime geresnes sąlygas socialiniams darbuotojams. Savivaldybėse šiuo metu dirba apie 760 socialinių darbuotojų. Šį skaičių per 4 metus esame pasirengę padvigubinti – iki 1500, kad galėtų kiekvieną rizikos šeimą aplankyti bent 2-3 kartus per savaitę. Tai papildomai kainuotų apie 8 mln. Eur (kartu ir didinant socialinių darbuotojų gaunamą atlyginimą), tačiau būtų reali priemonė kovojant su smurtu, alkoholizmu ir skurdu socialinės rizikos šeimose. Tai leis geriau įvertinti atskirų rizikos šeimų situaciją bei kylančias rizikas ir įtvirtinti sąžiningą socialinių pašalpų mokėjimo sistemą:
1. Valstybės skiriama parama priklausys nuo to, ar šeimoje nėra svaiginamasi, joje augantys vaikai nepatiria smurto bei lanko mokyklą.
2. Sumažinsime galimybes piktnaudžiauti pašalpomis ir išmokomis – į procesus įtrauksime vietos bendruomenes. Taip valstybės paramą gaus tik tie, kuriems jos iš tikrųjų reikia.
2016-09-20