Arvydas Anušauskas

Lietuva, kaip Europos Sąjungos valstybė, jau kuris laikas nebėra nuošalyje nuo geopolitinių permainų, kurios vyksta pasaulyje. Mūsų valstybės dabarties ir ateities infrastruktūriniai ar energetiniai projektai jau senokai nebėra ir jau niekada nebus priklausomi vien tik nuo mūsų pastangų. Reikia atsižvelgti į visas geopolitines permainas, toli nuo Lietuvos esančių valstybių vykdomus šios srities projektus, kurių realizavimo trukmė neapsiriboja vien šiuo dešimtmečiu. Kartais gali atrodyti, kad vienokie ar kitokie santykiai su mūsų artimiausiais kaimynais yra per daug priklausomi nuo kokios nors valdžioje esančios partijos orientacijos, bet realūs užsienio politikos žingsniai yra formuojami ir įtakojami įvairiausių aplinkybių. Štai pati aktualiausia Lietuvoje tema – dujų ir elektros kaina- kai kurių komentatorių siejama vien tik su santykiais su Rusija. Kai kurios senos vietinės politikos kunigaikštienės, net noriai varsto politikų duris Maskvoje, siūlydamos palaikyti gerus energetinius santykius. Tereikia pakeisti politinę daugumą Lietuvoje. Tam net tiktų brangesnės elektros energijos pardavimas Lietuvai (ir žinoma jos piliečiams) ir kainos skirtumo perdavimas „prorusiškos“ įtakos partijai formuoti...

 

 

Jeigu pažvelgsime į Europos ir Azijos valstybių energetines problemas bei su tuo susijusių rizikų sprendimą, tai pamatysime jog kiekviena didelė ar maža valstybė, energetinių resursų tiekėja ar vartotoja stengiasi užtikrinti savo šalių nacionalinius interesus. Dėl dujų kainos su Rusija nesutaria Kinija, Turkija, Ukraina ir kitos valstybės, palyginus su kuriomis Lietuva atrodo mažiausia Gazprominė vartotoja. Kinijos ekonomikai reikia pigesnių dujų negu nori pasiūlyti Rusija. Taip pat Turkmėnija nenori būti priklausoma nuo Rusijos gazprominių vamzdynų ir noriai (nors ir ne taip pelningai, jeigu turėtų galimybę tiekti dujas Europos vartotojams tiesiogiai) sutiko keliasdešimt milijardų kubinių metrų dujų parduoti Kinijai, kurios vamzdynai jau kirto Vidurinės Azijos ir Kazachstano teritorijas. Kinija turėdama didelį ekonominį ir finansinį potencialą šiose valstybėse jau realiai konkuruoja su Rusija. Tokie Rusijai nenaudingi poslinkiai verčia ją pirmiausia realizuoti savo strateginius energetinių ir transporto infrastruktūrų kūrimo projektus, visais būdais stabdant Europos Sąjungos remiamus energetinių resursų tiekimo projektus (apeinančius Gazpromo valdomų vamzdynų tinklus). Ir veikiant Kinijos faktoriui, Europos (ir Lietuvos) vartotojas Rusijai yra gyvybiškai būtinas. Vien dėl to, kad tokie dideli vartotojai kaip Kinija, nepasiruošusios brangiau mokėti už dujas. Žinoma, tokiu atveju visai būtų logiška paklausti – jeigu jau mes, kaip ES dalis, esame Rusijai gyvybiškai būtinas vartotojas duodantis ženklias pajamas, ar verta rūpintis energetinių resursų tiekimo alternatyvomis?

 

 

Mes neesame apdrausti nuo kintančios politinės konjunktūros Rusijoje, kuri sąlygotų mums nenaudingus žingsnius. Pavyzdys „Družbos“ vamzdyno uždarymas. Tarptautinio politinio teatro subtilybės ir Lietuvos piliečiams vis dar įspūdį darantis deklaratyvumas vis tiek nenugalėjo ekonominės logikos. Rusija nebuvo pasiruošusi atsisakyti nuo pusės iki vieno milijardo dolerių kasmetinių pajamų gaunamų eksportuojant naftą į Mažeikius. Šaliai, kuri penktadalį savo biudžeto išleidžia ginklavimuisi, kiekvienas milijardas yra svarbus. Ir net jei gaunamas iš tariamai Rusijai priešiškų šalių penketuko (kaip žinia Rusijoje formuojama būtent tokia opinija). Per Lietuvoje labai sunkiai gimusią naftos tiekimo alternatyvą – Būtingės terminalą nafta toliau tekėjo į Mažeikius. Ir ne iš kur kitus, bet iš tos pačios Rusijos ir vis didėjančiomis apimtimis taip leisdama Mažeikių naftos perdirbimo gamyklai pasiekti gamybos rekordus (apie įmonės (ne)pelningumą reikėtų kalbėti atskirai). Vien tik Lietuvos energetinio saugumo strategijos svarstymas ir realūs vykdomi energetiniai projektai mažina Rusijos galimybes spekuliuoti savo energetiniais resursais. Žinoma, apeliuojant į Lietuvos piliečių emocijas ir siekiant politinių tikslų (t.y. savarankiškos energetinės politikos nevykdančios Lietuvos valdžios suformavimo) toliau gali būti mojuojama energetiniu vėzdu (nutrauksim, neduosim, neleisim...). Bet kurioziškiausia, kad visame šiame politinių oponentų chore garsiausiai reiškiasi tie, kurie niekada nebuvo Lietuvos energetinio saugumo nuosekliais šalininkais. Akivaizdu, kad daugiausia kalbantys apie didėjančias energetinių resursų kainas niekada nesirūpino realių energetinių alternatyvų sukūrimu. Tik LEO pavyzdžio verslo planais... Bet nacionalinio saugumo interesų nuolatinis ignoravimas atvedė prie situacijos, kad būtent dabar, esant ne pačiai palankiausiai situacijai, tenka skubiai vykdyti strateginius energetinius projektus.