Arvydas Anušauskas

Kai kalbame apie kariuomenės pasirengimą dažnai girdime spekuliatyvią tezę, kad tariamai Lietuva būtų pajėgi gintis tik kelias dienas ar dar mažiau. Žinoma, taip gali kalbėti tik siekiantys labai aiškaus propagandinio tikslo - sumenkinti visa tai, kas buvo pasiekta stiprinant krašto gynybą. Aš nekalbėsiu apie tai, kad Lietuva turi tobulinti pasirengimą priimti sąjungininkų pajėgas, bet norėčiau pabrėžti, kad NATO kaip gynybinis aljansas pirmiausia vykdo prevenciją neeskaluodamas konfliktų. Svarbu pačios Lietuvos pasirengimas pasinaudoti teikiama pagalba. Ir pastaruosius dvejus metus pratybose „Baltijos šeimininkas“ (Baltic Host) derinama karinių ir civilinių institucijų sąveika, išsiaiškinamos infrastruktūros ir pajėgumų stipriosios pusės. Būtent tam reikėjo keisti mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo bei daugelį kitų įstatymų. Galima pabrėžti, kad per dvejus metus vykstant intensyviai politinei diskusijai, Lietuva teisiškai įtvirtino savo galimybes priimti ir naudotis NATO sąjungininkų karine parama. Reali pasirengimo išraiška – Šiaulių aviacijos bazės infrastruktūros plėtojimas. Iki 2011 m. NATO saugumo investicijų programos buvo skirta 120 mln. litų už kuriuos rekonstruoti kilimo ir tūpimo takai, pastatytos naikintuvų priedangos, specializuotos aikštelės, vadavietė. Lietuva dar turi oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemą integruoti į NATO oro gynybos sistemą bei dar penkis metus į tai investuoti. Nepaisant apmaudžios mokomojo lėktuvo netekties, būtent Prancūzija buvo tarp tų keturių valstybių, kurios į Lietuvoje 3-4 kartus vykdė oro policijos misiją. Iš viso net keturiolika valstybių vykdė šią brangiai kainuojančią solidarumo misiją.

 

 

Kariuomenės pajėgumai taikos metu dažnai tinkamai neįvertinami. O juk Lietuvoje prieš dvejus metus buvo suformuotos 900 karių turinčios operacinės pajėgos (nuolat keičiamas batalionas), kurios būtų pajėgios reaguoti į lokalinius suvereniteto pažeidimus, sustiprinti sienos apsaugą, apsaugoti svarbius valstybinius objektus, teikti gyventojams pagalbą jeigu kiltų ekstremalios situacijos (potvyniai, gaisrai, technogeninės katastrofos ir pan.), atlikti gelbėjimo darbus. Kovai su teroristais gali būti pasitelkiamas ne tik „Aras“, bet ir specialiųjų operacijų pajėgų dalinys. Statant namus, tiesiant kelius dažnai tenka kviestis karius į pagalbą. Vien tik per kelis metus kariuomenės išminuotojai gavo daugiau kaip keturis tūkstančius iškvietimų ir sunaikino beveik 10 tūkst. sprogstamųjų užtaisų. Niekas negali pasakyti kiek žalos būtų padariusios, jeigu būtų nenukenksmintos, bet sprogusios 534 aviacinės bombos ar 3175 minosvaidžių minos.

 

Kiekviena šalis, taip pat ir Lietuva, turi būti pasirengusi kontroliuoti ne tik teritorinius vandenis, bet ir savo ekonominę zoną jūroje, vykdyti gelbėjimo darbus atsitikus nelaimei jūroje. Dabar, kuomet Baltijos jūroje vykdomi patys įvairiausi inžinieriniai projektai tiesiant dujotiekius, elektros jungtis, karinių jūrų pajėgų patruliavimas, paieškos ir gelbėjimo darbai, jūrinių minų naikinimas turi išskirtinę reikšmę užtikrinant laivybos, žvejybos bei inžinierinių darbų Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir ekonominėje zonoje saugumą. Lietuva per pastaruosius tris metus savo karines jūrų pajėgas papildė trys daniški patruliniai laivai ir du britiški minų paieškos laivai. Nors dėl finansinių sunkumų sandorių apmokėjimas buvo ištęstas ik 2013 metų, bet laivai jau Lietuvos karinių jūros pajėgų sudėtyje.

 

 

Bet kai tūlas pilietis kalba apie kariuomenę dažnai lygina su kaimyninės Rusijos pajėgumais. Lietuva iš tiesų neturi tankų ir nesiruošia jų įsigyti, kaip ir kitos puolamosios ginkluotės. Bet iki 2011 m. sugebėjo atnaujinti sausumos pajėgų ginkluotę įsigydama pranašesnių automatinių šautuvų „G36”, pistoletų „Glock 17“, snaiperinių šautuvų, granatsvaidžių ir kitos ginkluotės, įsigijo modernios logistinės įrangos, taktinius transporto lėktuvus bei ryšio priemonių. Kariuomenė tikrai nestovi vietoje. Ir visa tai buvo daroma tomis sąlygomis, kai 2009-2011 metais kariuomenei teko skirti 1 milijardu litų mažiau (lyginant su 2008 metais). Tai buvo būtinas sprendimas prisidėjęs prie Lietuvos finansinių problemų sprendimo. Lietuvos ginkluotosios pajėgos solidariai prisiėmė savo krizinę naštą ir negalėjo įgyvendinti kai kurių planų. Trūksta prieštankinės ginkluotės, priešlėktuvinės gynybos sistemų, naujesnių šarvuotų transporterių, baigiasi sraigtasparnių naudojimo resursai. Gal kai kam atrodo nieko tokio? Lietuvos kariai budi nuolatinio parengimo kovinėse grupėse, greitojo reagavimo pajėgose kaip ir kitų šalių kariai. Jų aprūpinimas mums gyvybinis reikalas. Čia kai su šarvuotų visureigių pirkimu siekiant užtikrinti karių saugumą Afganistane – laiku neįsigysi ir neapsaugosi savo karių gyvybių.

 

Kita problema – kariuomenės komplektavimas. Kiekvienas kariuomenės vienetas, kad veiktų kaip vientisas mechanizmas turi būti pilnai sukomplektuotas. Išėmus dalį laikrodžio detalių matyt nesitikime stebuklo ir tikslaus laiko. Prieš trejus metus sustabdžius šaukimą į privalomą karinę tarnybą ir dėl sumažinto finansavimo nepavyko išvengti nepakankamo karinių vienetų sukomplektavimo. Nuolat buvo jaučiamas beveik tūkstančių eilinių karių trūkumas. Bet vykdant Konstitucinio teismo nutarimą, kad piliečiai turi būti parengti ginti savo valstybę, organizuojami savanoriški būtinieji kariniai mokymai, pakeista aktyviojo rezervo samprata ir sudėtis bei nuo 2011 m. rugpjūčio vėl organizuotos dviejų savaičių trukmės aktyviojo rezervo karių pratybos.

 

 

Krizės sąlygomis kariuomenės sąskaita sutaupius milijardą litų, reikia vėl intensyviau vystyti gynybinius pajėgumus. Krizės sąlygomis daug ko buvo atsisakyta, bet buvo kas buvo padaryta modernizuojat kariuomenę ir jos valdymą. Aljanso pajėgumai šiame regione nesumažėjo, o matomumas padidėjo. NATO valstybės gynybos finansavimo mažinimą supranta kaip laikiną. Žinoma, niekas dabar nekalba apie tai, kad nedelsiant būtų numatytas papildomas milijardas ar BVP procentas. Lietuva neturi tiek resursų. Reikia vykdyti valstybės įsipareigojimus dabarties pensininkams. Bet galvojant apie tų pačių valstybės piliečių ateitį vis vien reikia kiekvienais metais krašto apsaugai skirti bent jau 70 mln. litų papildomai. Tam reikalingas skirtingų politinių jėgų sutarimas. Mažytė Estija tai supranta ir jau kitais metais numato gynybos išlaidų padidinimą. Procentų skaičiavimas pagal BVP, tai tik paprasta aritmetika. Palaipsniui, esant nepakankamo finansavimo sąlygojamam atsilikimui, paprasti aukštosios politinės matematikos dėsniai mus stums iš pilnavertės NATO valstybės statuso, vers vis didesne kitų šalių sukuriamo saugumo vartotoja, mažins mūsų galimybes vykdyti solidarius įsipareigojimus ir naudotis teikiama parama bei tinkamai reaguoti į būsimus iššūkius valstybės nacionaliniam saugumui.