Dr. Arvydas Anušauskas
Mes susirinkome į apvalaus stalo diskusiją aptarti okupacijos žalos atlyginimo problemos. Diskusija sutapo su Europos Parlamento rinkimų išvakarėmis. Aš manau, galbūt iš dalies tai simboliška, nes galime kalbėti ir apie tai, ar Europa pakankamai žino šią problemą. Ar žino, ar nenori žinoti, ar mažai žino, ar Vakaruose mes turime pakankamai šalininkų. Tai vieni svarbiausių klausimų. Kita vertus, turiu priminti, kad Lietuva sovietinės žalos atlyginimo klausimą iškėlė netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.
Aš manau, kad Gynybos ministerija, kaip tikri kareiviai, patys pirmieji puolė raustis stalčiuose, išsitraukė senų štampų pilnus dokumentus ir juos pateikė internete. Bet šiuo atveju, aš manau, kad mes galime ir turime nuolat kalbėti šiuo klausimu, nes, mano supratimu, tai yra vienas svarbių principų, kurio mes jokiais būdais negalime atsisakyti. Kita vertus, aš manau, kai prieš beveik dešimtmetį mes priėmėme įstatymą dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai, atlyginimo, matyt, tikėjomės ir iš Vyriausybės, tuometinės Vyriausybės ir vėlesnės Vyriausybės, apskritai iš visos Lietuvos valdžios kažkokių žingsnių, kurie padėtų ne tik nustatyti šios žalos apimtis, bet padėtų nustatyti ir kokia ta žala yra: ką skaičiuojame, ko neskaičiuojame, kokius argumentus naudojame, o kokių galbūt ir neverta naudoti. Iki šiol nėra valstybės patvirtintų žalos skaičiavimų. Taip, kažkokie skaičiavimai egzistuoja, minimi patys įvairiausi skaičiai, bet vis dėlto jie buvo ir yra kol kas neoficialūs.
Taip pat turėčiau įvardinti vieną tokį aspektą, kai kalbame apie santykius su Rusija. Kartais atrodo, kad jeigu mes kažko atsisakytume, mums atsivertų durys Rytuose. Mano manymu, Latvija, Estija ir Lietuva kol kas Rusijoje traktuojamos kaip labai panašios, artimos valstybės. Ir šiuo atveju Latvija, kaip teko patirti, žalos skaičiavimus pradėjo gerokai vėliau, patys pirmieji skaičiavimai paskelbti tik šiemet. Bet vis dėlto Latvijos santykiai su Rusija ar Estijos santykiai su Rusija, niekada nepriklausė nuo požiūrio į žalos skaičiavimus.
Tiesiog tai yra principinis klausimas, kurį mes turime kelti, nes jis susijęs su mūsų istorija. Ar Rusija šiuo atveju kada nors praregės? Aš manau, kad taip, greičiausiai tai atsitiks, kaip atsitiko su Vokietija, kuri gyvendama demokratijos sąlygomis, prabėgus vos ne pusei amžiaus po II Pasaulinio karo pabaigos, vis dėlto prisiminė žmones, kurie prievartiniuose darbuose Vokietijoje dirbo stambiems koncernams. Ar tam praregėjimui reikėjo visuomenės spaudimo? Taip, reikėjo didelio spaudimo, reikėjo pirmųjų teisinių ieškinių Vokietijos koncernams. Tai buvo ilgas procesas, kuris galiausiai pasibaigė fondo sukūrimu, iš kurio buvo atlyginta už prievartos darbus Vokietijoje II Pasaulinio karto metais.
Ar lietuviai ir II Pasaulinio karo metais, ir prieš, ir po karo dirbo prievartos darbus Rusijoje? Žinoma, kad dirbo. Mes tai žinome tikrai ne iš nuogirdų. Yra faktai, yra dokumentai. Žinome, ką dirbo, kur dirbo, ką statė. Akivaizdžiausias pavyzdys yra Norilsko nikelio kombinatas, kasyklos Vorkutoje. Tai buvo sukurta kailinių darbu, taip pat ir lietuvių. Tos įmonės funkcionuoja iki šiol. Labai panaši padėtis buvo ir Vokietijoje. Pusę fondo lėšų Vokietijoje sudėjo būtent stambūs koncernai. Kita pusė buvo valstybės įnašas. Šiuo atveju aš tiesiog atkreipiu dėmesį, kad egzistuoja realios įmonės, kurių pirmtakai naudojosi prievartiniu darbu.
Baigdamas įžanginį žodį aš norėčiau pasakyti, kad, mano supratimu, žalos problemos sprendimo raktas yra Europos Sąjungos šalių supratime ir paramoje. Be šito supratimo ir be paramos iš Vakarų, pirmiausia aiškinant jiems, kaip mes įsivaizduojam tą žalą, kodėl mūsų santykis su Rusija šiuo atveju yra ypatingas, kodėl tai yra vienas iš principų, kurio mes negalime atsisakyti, mums bus labai sunku kalbėti su tais, kurie yra Rytuose.