2012 gegužės 3 d.
Alfa.lt
„Teroras – apibendrinantis pavadinimas, pasirinktas todėl, kad tai buvo viena iš sovietų valdžios priemonių kažkam pasiekti. Bet nusikaltimai žmogiškumui, kurių sudėtinė dalis yra genocidiniai nusikaltimai, buvo to meto Lietuvos realybė. Ir dokumentuose, kurie buvo pildomi Lietuvoje, labai aiškiai parašyta, kad ištremiami nacionalistai, o jau Maskvoje rašytuose dokumentuose yra kitaip: „Ištremti lietuviai“, – teigia neseniai išėjusios knygos „Teroras. 1940–1958 m.“ autorius Arvydas Anušauskas.
Jūsų knygoje pateikti šiurpą keliantys sovietinio teroro prieš Lietuvos gyventojus faktai ir skaičiai. Regis, Stalinas yra sakęs, kad vieno žmogaus žūtis yra tragedija, o tūkstančių – statistika. Jums teko susidurti su įvairaus pobūdžio sovietų režimo nusikaltimais, tačiau gal kažkokie atvejai sukrėtė ypatingai?
Galėčiau pasakyti ir kitaip: „Tas, kuris išgelbėjo vieną žmogų, išgelbėjo pasaulį!“ Tai yra skirtingi požiūriai į žmogų ir tas vertybes, kurios siejamos su humaniškumu arba jo neturėjimu. Pats baisiausias dalykas, kai vartai ir vartai tuos dokumentus, kai matai tas masines mirtis, begalinius sąrašus, atrodo, kad jau pradėsi į visą tai reaguoti ir vertinti neadekvačiai. Juk kelių šimtų tūkstančių žmonių netektis lietuvių tautai yra milžiniška netektis. Tai būtų tas pats, jei rusų tauta būtų netekusi 14 milijonų, t. y. beveik pusės tiek, kiek buvo netekta per Antrąjį pasaulinį karą.
Vienas baisiausių dalykų, su kuriuo teko susidurti nagrinėjant 1944–1945 m. dokumentus, priešo įvaizdžio kūrimas. Labai sąmoningas, labai nuoseklus – Lietuvoje priešai, nacionalistai, banditai, todėl juos galima žudyti, su jais galima daryti, ką tik nori. Ir iš tiesų dalis NKVD kariškių darė, ką norėdavo. Pavyzdžiui, sudegindavo namus, o ataskaitose pateikdavo, kad buvo nukauti partizanai. Jokios grėsmės – net mūšyje nereikėjo dalyvauti, įmesdavo saują šovinių į laužavietę, kad jie pasproginėtų, ir viskas. O ataskaitose buvo rašoma, kad likviduota didžiulė partizanų grupė. Tokie atvejai yra šioje knygoje aprašyti.
Įvairių piktnaudžiavimo atvejų neįmanoma aprašyti, nes jų būta labai daug. Pavyzdžiui, sovietai per 12 mėnesių nužudo 12 tūkst. žmonių, o didžioji jų dalis net ginklo rankose nebuvo turėjusi. Tai yra pats baisiausias patyrimas.
Kai kalbama apie ideologinį pasiruošimą žudynėms, tremtims, tai suprantama, kad veikė okupantas, tačiau būta ir pakankamai kolaborantų – A. Sniečkaus, J. Paleckio ir daugelio kitų. Kiek „svarus“ buvo šių veikėjų, dabar kartais bandomų balinti, indėlis į terorą prieš Lietuvos žmones?
Be vietinių pagalbos tie nusikaltimai nebūtų buvę tokie nuoseklūs ir visuotiniai. Vietiniai teroro vykdyme ne visada atlikdavo pagrindinę funkciją. Žinoma ir tai, kad teroro institucijose lietuvių buvo niekingai mažai, kartais jie buvo skaičiuojami vienetais. Tarkime, komunistų partijoje kaimo rajonuose, kur gyveno pagrindinė masė lietuvių, 1945 metais buvo 300 komunistų. Taigi, kiekviename valsčiuje net po vieną neišeidavo priskaičiuoti. Juolab kad ir telkdavosi jie dažniausiai rajoniniuose centruose.
Bet, nepaisant tokio vietinių kolaborantų niekingo mažumo, jie buvo reikalingi. Kaip buvo reikalingi ir stribai. O kas gi jie buvo? Kartais juos bandoma vaizduoti kaip rimtą jėgą, kuri priešinosi partizanams, tačiau tai neadekvatus lyginimas. Iš turimos statistikos matoma, kad tarp partizanų buvo daug išsilavinusių žmonių, būta pavienių rašytojų, poetų, masė buvusių studentų, gimnazistų, mokytojų, kariškių. Kitoje pusėje totalus antipodas – 90 proc. nemokantys nei skaityti, nei rašyti. Sugebantys tik kryžiuką vietoj parašo dėlioti.
Kartais mes nesuvokiame – kas prieš ką kovojo. Iš tiesų vyko karas su NKVD kariuomene, didelis, užslėptas karas, vėliau stengtasi jo pėdsakus užtušuoti. Pavyzdžiui, 6-ajame dešimtmetyje stengtasi pokaryje žuvusių NKVD kariškių, kovojusių ir žuvusių nuo partizanų kulkų, palaikus masiškai perkelti į masinius Antrojo pasaulinio karo karių kapus Antakalnyje. Taigi, stengtasi užtušuoti pokarinių partizaninių kovų pėdsakus, tačiau, kai atsiverti Maskvoje esančius dokumentus, tai matoma, kad vyko karas, kuris centralizuotai buvo valdomas iš Maskvos, kad šimtatūkstantiniai NKVD daliniai buvo siunčiami ten, kur buvo aktualiau, svarbiau. Didžioji masė šios NKVD kariuomenės buvo sutelkta Vakarų Ukrainoje, tačiau nelabai nuo jos atsiliko ir Lietuva. Tai liudija 16 NKVD dislokuotų pulkų. Pokario kovų mastas, tarkime, Latvijoje ir Estijoje buvo net nelygintinas su Lietuva.
Jie savo galvas padėjo karo metu?
Taip, visi gyvieji pajėgumai buvo mobilizuoti į vokiečių dalinius Antrojo pasaulinio karo metais. Iš tiesų, jei lietuviai ignoravo ir boikotavo mobilizaciją, tai Latvijoje ir Estijoje viskas vyko priešingai. Tad ir partizaninis pasipriešinimas šiose valstybėse buvo palaužtas 1947 m., o Lietuvoje – tik 1952–1953 m.
Kiek tikrovės yra paplitusioje nuomonėje, kad galingas partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje ribojo rusakalbių įvažiavimą? Ar partizanų veiksmai nors kiek sutrukdė masiniams trėmimams?
Tai, kas dėjosi Lietuvoje, centrinėje Rusijoje buvo žinoma, nes būtent iš šių regionų buvo rekrutuojami žmonės į NKVD dalinius. Ten grįždavo ir vadinamosios „pochoronkės“, pranešimai apie žuvusiuosius. O tų žuvusiųjų tikrai buvo ne vienas šimtas.
Jei kalbėtume apie partizaninio karo įtaką trėmimams, manau, kad trėmimų mastai būtų buvę gerokai didesni, nors jie ir šiaip buvo dideli. Sovietų valdžia turėjo savo apetitus sumažinti. Kaip žinia, sąjunginės institucijos duodavo užsakymus, kiek jiems reikia darbininkų kur nors Sibire. Ir tie užsakymai būdavo vykdomi. Bet Lietuvoje norus teko riboti. Nors iš Lietuvos 1948–1951 metais vykdyti trėmimai sudarė po pusę visų Sovietų Sąjungoje vykdytų trėmimų. O juk Lietuva buvo labai maža bendrame Sovietų Sąjungos kontekste.
Kalbant apie migracijos į Lietuvą pristabdymą, reikia pasakyti, kad represinių struktūrų atstovai su šeimomis atvykdavo, apsigyvendavo miestuose, tad sakyti, kad partizanai buvo labai didelis stabdys, gal ir negalima. Tačiau lyginant su Latvija ir Estija, tai Lietuvoje buvo pristabdytas masiškas šalies industrinimas. Ir pristabdytas buvo geram dešimtmečiui. Ir tuo pačiu Lietuva nepasipildė tais papildomais gyventojais. Gi ištremtieji 6-ojo dešimtmečio pabaigoje jau turėjo galimybę sugrįžti į Lietuvą. Nemenka jų dalis tą ir padarė. Dar. 1959 m. Lietuvoje buvo 150 tūkst. bedarbių, tad, prasidėjus industrinėms statyboms, buvo potencialas apsirūpinti savais žmonėmis.
Jūsų knyga vadinasi „Teroras“, tačiau ne vienerius metus vyksta diskusija, kaip vadinti sovietų siautėjimus – genocidu ar „tik“ teroru?
Teroras – apibendrinantis pavadinimas, pasirinktas todėl, kad tai buvo viena iš sovietų valdžios priemonių kažkam pasiekti. Bet nusikaltimai žmogiškumui, kurių sudėtinė dalis yra genocidiniai nusikaltimai, buvo to meto Lietuvos realybė. Ir dokumentuose, kurie buvo pildomi Lietuvoje, labai aiškiai parašyta, kad ištremiami nacionalistai, o jau Maskvoje rašytuose dokumentuose yra kitaip: „Ištremti lietuviai, latviai, estai.“ Buvo sudarytas nepatikimų tautų sąrašas, į kurį, be jau minėtųjų, pateko ir Vakarų ukrainiečiai, išskiriant juos nuo likusiųjų ukrainiečių, Kaukazo ir Krymo tautybėlės, kurios buvo ištremtos dar 1943–1944 m.
Labai aiškiai buvo rašoma – teroro orientacija tautiniu požiūriu. Jau vėliau, paleidžiant iš tremties ir kalinimo vietų, buvo orientuojamasi ne į tariamus nusikaltimus, o kokiai tautybei asmuo priklauso. Tad visiškai akivaizdu, kad teroras, nusikaltimai žmoniškumui buvo orientuojami ir pagal tautinį požymį. Ir tai buvo vienas svarbiausių bruožų, pagal kurį identifikuodavo tuos žmones – „kalba ne ta kalba“. O jei kalba ne ta kalba, tai jie iš karto yra potencialūs nacionalistai, galimi priešai, kurių reikia atsikratyti.
Ar remiantis Jūsų tyrimu būtų galima teigti, kad analogiškai nacių kurtam „Lebensraumui“ buvo kuriama ar ketinta kurti kažkokią išgrynintą sovietinę erdvę?
Nesakyčiau, kad sovietų buvo kas nors taip akivaizdžiai suplanuota, kad būtų galima lyginti, nes nacių planai buvo grandioziniai, su ištisų tautų perkėlimu. Sovietų okupacijos metais į Baltijos valstybes atsikėlė apie milijoną žmonių, tačiau nesiečiau to su išankstiniu planavimu. Tiesiog buvo laisva erdvė dėl vykdyto teroro, kurią natūraliai užpildė kiti žmonės, kurių sovietų valdžia gal net nenorėjo šiuose kraštuose matyti.
Pavyzdžiui, į Karaliaučiaus sritį buvo atrenkami žmonės su partijos komitetų rekomendacijomis, tačiau nieko nepaisydami iš Rusijos, Baltarusijos sričių, kurias nuniokojo karas, kėlėsi žmonės be jokių rekomendacijų, tiesiog ieškodami sotesnio gyvenimo. Analogiški procesai vyko Klaipėdos krašte – norėta jame apgyvendinti pačius patikimiausius sovietinius žmones, bet lietuviai nieko nepaisė ir patys apsigyvendavo tame krašte. Ir valdžiai teko susitaikyti su tuo.
Ar apie terorą po 1958 m. – psichiatrijos ligonines – neketinate rašyti?
Psichiatrijos ligonės egzistavo ir mūsų aptariamu laikotarpiu. Tačiau jos ypač išplito po garsiosios Nikitos Chruščiovo frazės: „Tik beprotis nenorėtų gyventi Sovietų Sąjungoje.“ Iš jos bėgantys iš karto tapdavo šizofrenikais ar kitaip psichiškai ligotais. Diagnozė būdavo aiški ir nekelianti diskusijų.
1958 m. žymi didžiausią lietuvių išlaisvinimą iš tremties vietų. Kai A. Sniečkus nenorėjo tremtinių priimti atgal ir nepriiminėjo jokių sprendimų, kad būtų palengvintas lietuvių sugrįžimas. A. Sniečkus ir J. Paleckis darė viską, kad lietuviai negalėtų sugrįžti.
1958 m. susiklostė paradoksali situacija, kai lietuvių tremtiniai sudarė trečdalį tremtinių. 1953 m. jų buvo tik nedidelė procentinė dalis. Maskvoje buvo priimtas valinis sprendimas paleisti daugumą tremtinių. 1963 m. gruodį buvo oficialiai išlaisvinti paskutiniai lietuviai tremtiniai.