Kadangi Vilniaus meras iki šiandien tik iš nuogirdų sužino J.Noreikos byloje įsipainiojusius žmones, prie kurių memorialinių lentų atsiųs Grindos komandą, tai atidarius Pandoros skrynią, šiek tiek informacijos, manau, bus ne pro šalį.
Pirmiausia patikslinsiu, kad mero kartą paminėta Valsiūnaitė iš tikrųjų yra Valerija Valsiūnienė (1907 07 04 – 1955 09 25).
Tyrinėtojai pabrėžia, kad iš atsiminimų ir medžiagos, randamos archyvuose, aiškėja sovietinės sistemos palaužto žmogaus drama. Matyt, taip ir buvo. Bet, nuiminėjant atminties ženklus, bent patartina žinoti visą to žmogaus gyvenimą, ne tik fragmentą. Šį kartą, panašu, kad V.Valsiūnienė taps argumentu, kuriuo bus norima pataisyti mero komandos reputaciją.
V.Valsiūnienė gimė Žiedeliuose (Krekenavos vlsč., Panevėžio aps.). Taip, jos likimas taip pat neeilinis – ir mokytoja, ir karininko žmona, ir tremtinė, ir agentė, ir poetė, kuri norėjo būti „antrąja Solomėja Nerimi“.
Iki I Pasaulinio karo gyveno Latvijoje.
1919–1924 m. gyveno Radviliškyje. 1919–1922 m. mokėsi Radviliškio progimnazijoje. Radviliškio I vidurinė mokykla iki 1990 metų buvo vadinama V. Valsiūnienės vidurine mokykla.
1923 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, kilusi iš skurstančios šeimos, per vargą.
1928 m. įstojo į Telšių mokytojų seminariją. Ją baigė 1930 m. Po studijų iki 1941 m. dirbo pradžios mokyklos mokytoja. 1941–ųjų birželį su vyru karininku ir sūnumi ištremta į Krasnojarsko kraštą, 1942 m. užverbuota, kaip agentė „Oras“ ir paleista iš tremties vietos. Pradėjo dirbti Krasnojarsko vidurinėje mokykloje (dėstė karinį parengimą ir vokiečių kalbą). 1943 m. dirbo Debiosuose (Udmurtija) evakuotų lietuvių vaikų namuose, kaip ir komunistė pogrindininkė, rašytoja, Eugenija Tautkaitė (fiziko J.Požėlos motina).
V.Valsiūnienė po karo apsigyveno Vilniuje, senamiestyje, Tilto g. 7. Nuo 1945 m. iki pat savo mirties – Vytauto g. 3, Žvėryne.
1945–1947 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos klubo vedėja. Matyt, kad būtent tada, susitikime su poete O.Lukauskaite-Poškiene, sužinojo apie J.Noreikos organizacijos kreipimasi į pasaulio tautas ir pranešė MGB. 1948–1954 m. – Rašytojų sąjungos poezijos konsultantė. Mirė 1955 rugsėjo 25 d., palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse. 1959 m. buvo pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Elvyra Radauskaitė, archit. Vytautas Gabriūnas).
Poetė rašė ir vaikams, ir saugusiems. 1938 m., kai buvo išleistas pirmasis jos eilėraščių rinkinys vaikams „Tėviškėle, tu graži“. 1940 m. ji išleido eiliuotą pasaką „Gintaro lazdelė“. Vėliau buvo išspausdinti ir kiti poezijos rinkiniai: „Šviesi diena“ (1947), „Iš širdies“ (1948), „Rinktinė“ (1950), „Lyrika“ (1953), poema „Veronika“ (1952), „Leninas Vilniuje“ (1955), poezijos knygos vaikams „Ramutis nedidutis“ (1949), „Mergaitė iš Nemuno krašto“ (1953), „Pionierių traukinys“ (1953), operos libretas „Laimės sūnus“ (1957), kino scenarijus „Pasakojimas apie Gražiną“ ir, jo pagrindu, apysaka „Keliai keleliai“ (parašyta 1955, išspausdinta 1957).
Štai ką rašė apie ją literatūrologė Solveiga Daugirdaitė: „Po karo V.Valsiūnienė užėmė aukščiausią postą iš moterų rašytojų: 1948–55 dirbo Rašytojų sąjungos (įkurtos vietoj buvusios Rašytojų draugijos) konsultante, beveik kasmet leido po knygą – uoliai rašė reikalingomis socialistinio gyvenimo kūrimo temomis, tačiau šiandien poetas ir vertėjas Audrius Musteikis, remdamasis poeto Teofilio Tilvyčio atsiminimas, pristato dienraštyje šią beveik užmirštą asmenybę apibendrinimu: „Jos visas gyvenimas – kaip slogus siužetas knygai apie didelę nedalią. <…> masoniškas rašančių vyrų pasaulėlis susidorojo su silpnesne už juos“. Kuo labiau ji stengėsi „būti antra Salomėja Nėrim“, tuo labiau buvo kritikuojama tų pačių pečius surėmusių vyrų: pasklidus žiniai, kad jos poema bus verčiama į rusų kalbą (garbė ir pinigai), įsižeidę kolegos surengė triuškinantį jos svarstymą. Jai buvo prikištas grubumas, nerūpestingumas, apsileidimas, įskundinėjimai. Tie „draugai“, kuriems ji stengėsi įtikti, kurie jai nurodinėjo, kaip reikia rašyti, paliko ją raudančią, niekas nebandė ginti. Iš biurokratinio literatūros aparato Valsiūnienė buvo išstumta, jos daugiau neberinko į valdybą. Išlikusioje neidentifikuoto autoriaus recenzijoje tvirtinama, kad poemoje „Veronika“ gausu ideologinių klaidų – nuo nepakankamo komunistų partijos vaidmens kaime parodymo iki „MTS paskirties ir vaidmens kaime“ nepažinimo („maišoma žemės ūkio mašinų paskirstymas tarp kolūkio ir MTS. Kombainai priklauso ne kolūkiui, kaip V.Valsiūnienė teigia, bet MTS“).
Valsiūnienė buvo vienintelis ryškesnis bandymas moteriai „siekti karjeros“ tarybinių rašytojų sąjungoje pokariu. Jos likimas buvo pamokomas".
Nuėmus memorialinę lentą vis tiek liks informacija Antano Rimvydo Čaplinsko leidinyje „Vilniaus atminimo knygoje: mieste įamžintos asmenybės“. Kaip ir neiškirpsi... Pabaigai jos eilėraštis vaikams – kas ten žino, jei ne okupacija, kaip būtų susiklostęs šios poetės likimas... Apie Leniną tikrai nebūtų reikėję rašyti.
Rudenėlio juokas
Paauksuoti lapai
Suktinėlį šoka,
Šaltas rudenėlis
Pasijuokti moka.
Jis išraškė sodą,
Žiedelius išskynė,
Vien tik gluosniai liūdi
Tylūs, nusiminę.
Rudeninės rasos
Ašarom sustingo,
Vasarėlės juokas
Su plaštakėm dingo.
Saulė klevo lapui
Šypsnio pagailėjo,
Gelsta, gelsta lapas,
Išbučiuotas vėjo.
Taip norėč, kad saulė
Vėl mums šviest galėtų,
Kad vėjelis piktas
Lapų pagailėtų.
