Šiandien paskutinio žuvusio Aukštaitijos partizano A. Kraujelio gimtadienis ir surastų (KGB paslėptų palaikų) pagerbimo ceremonija Šv. Ignoto bažnyčioje. Šis partizanas KGB buvo kaltinamas viskuo kuo įmanoma, stengiantis nuslėpti savo pačių provokatorių ar perverbuotų agentų veiklą. Dar prieš 4 metus buvo atliktas išsamus tyrimas, kuris parodė, jog daugelį metų platintas KGB melas apie A. Kraujelį ne tik nepagrįstas visų šaltinių tyrimu, bet ir yra tiesiog melas, jau šiais laikais keliems veikėjams reikalaujant panaikinti kario savanorio statusą. Galbūt siekta apginti M. Misiukonį, nuo mestų kaltinimų dalyvavus partizano paieškos operacijoje. Toliau įdedu tyrimo išvadų fragmentą, nors žinoma reiktų skaityti 16 lapų (atsisiųsti).
TYRIMO REZULTATAI IR IŠVADA
Pagal Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą Kario savanorio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus arba dalyvavo darant šiuos nusikaltimus.
Naikindami sovietų okupacinės administracijos pareigūnus ir atstovus partizanai siekė trukdyti sovietinio-komunistinio aparato funkcionavimui.
Sovietiniai aktyvistai, aktyvūs sovietų valdžios rėmėjai, asmenys, okupacijos ir aneksijos sąlygomis padėję neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ir aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą, talkinę neteisėtai valdžiai vykdant nacionalizaciją, kolektyvizaciją, sovietizaciją, skleidę sovietų propagandą ir agitaciją, išdavę partizanus ar jų šalininkus, dalyvavę tremiant ar kitaip persekiojant gyventojus, sovietų valdžios apginkluoti nepriskirtini taikių gyventojų kategorijai. Šie asmenys žinojo, kad už tokius savo veiksmus gali būti partizanų baudžiami.
Lietuvos SSR KGB pažymoje apie Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono, kuriam priklausė A. Kraujelis, partizanus pažymėta, kad minėtam padaliniui priklausę partizanai ginklu kovojo prieš sovietų valdžią, vykdė akcijas prieš sovietinį-partinį aktyvą, žlugdė sovietų valdžios vykdomas priemones, vykdė antisovietinę agitaciją (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47478/3, t. 3, l. 270).
Okupacinio-sovietinio režimo represinės institucijos KGB sudarytoje keturių tomų A. Kraujelio byloje pažymėta, kad jis dalyvavo akcijose prieš tarybinio aktyvo asmenis. Toks KGB požiūris į nužudytuosius atskleidžiamas ir jo žmonos Janinos Snukiškytės, suimtos tuoj po A. Kraujelio žūties ir nuteistos laisvės atėmimu, byloje. Joje nužudytieji apibūdinti kaip komunistai, komjaunuoliai, kolūkinio kaimo aktyvistai, o bendrai – kaip tarybiniai (sovietiniai) aktyvistai. (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47457/3).
Septyniuose išanalizuotuose epizoduose minimi žuvę asmenys, išskyrus P. ir L. Gečius ir V. Lapušauskienę, nelaikytini taikiais ar neutraliais gyventojais. Tai apylinkės pirmininkas, kolūkio pirmininkas ir pavaduotojas, LKP srities komiteto narys ir atstovas, švietimo skyriaus vedėjas, pirminės komjaunimo organizacijos sekretorė. Kai kurie iš šių asmenų buvo ginkluoti, ir, partizanų žiniomis, apie juos, jų rėmėjus ir šalininkus... (...)
Lietuvos SSR KGB A. Kraujelį už akių apkaltino Sovietų Sąjungos išdavimu. Pagal tuo laiku galiojusią šio kaltinimo sampratą, tai yra sąmoningas veikimas, kuriuo vykdyta priešiška Sovietų Sąjungai veikla, kuria siekta pažeisti Sovietų Sąjungos valstybinę nepriklausomybę, teritorinį neliečiamumą, silpninti jos karinę galią. Taip pat A. Kraujelis apkaltintas nužudymu valstybės ar visuomenės veikėjo arba valdžios atstovo ryšium su valstybine ar visuomenine jo veikla, turint tikslą pakirsti arba susilpninti tarybų valdžią. Dar apkaltintas organizacine veikla, kuria siekta parengti ar padaryti itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, dalyvavimu antisovietinėje organizacijoje (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47478/3, t. 1, l. 2–2ap; t. 3, 291, 293–294). Tokiais kaltinimais KGB pripažino A.Kraujelio veiksmų politinį-karinį pobūdį ir tikslą.
Sovietinis teisminio tyrimo procesas politinėse bylose nesiekė teisingumo, buvo orientuotas į režimui priešiškų asmenų kompromitavimą, represavimą, likvidavimą arba užverbavimą bendradarbiauti, tam naudojant smurtą ir kankinimus.
A.Kraujeliui dėl neteisėtos veiklos, jeigu tokios būta, pareikšti kaltinimą turėjo teisę ne Lietuvos okupacijos ir aneksijos sąlygomis veikusi Lietuvos SSR MGB–KGB, o teisėtas teismas. Toks legitimus teismas tuo metu galėjo būti tik Lietuvos partizanų Karo lauko teismas. Duomenų, kadorganizuoto ginkluoto pasipriešinimo laikotarpiu A. Kraujelis būtų veikęs savavališkai, piktnaudžiavęs savo padėtimi, dėl ko partizanų vadovybė būtų turėjusi A. Kraujeliui priekaištų arba nubaudusi, nėra.
Nepatikimais ir labai abejotinais laikytini M. Urbono tardymo protokoluose užfiksuoti jo liudijimai, esą A. Kraujelis, būdamas jo vadovaujamo būrio partizanų ryšininku, per du su puse mėnesio nužudė B. Stasiulionį, L. Gečienę, L. ir V. Lapušauskus. Jokie kiti iš A. Kraujelio aplinkos suimti partizanai ir kiti apklausti asmenys, tarp jų nukentėjusių asmenų artimieji, nepatvirtino M. Urbono teiginių.
Dėl partizanams ir gyventojams priešiškos veiklos nužudyti asmenys plačiąja prasme laikytini sovietinės okupacijos aukomis, kurių žūtis sąlygota okupacijos ir aneksijos, siaurąja prasme pagal galiojantį teisės aktą – žuvusiais partizaninio karo aplinkybių nulemtų veiksmų metu.
Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo imperatyvą, okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. Papildomo ištyrimo metu asmens nusikalstama veika turi būti nustatyta ir patvirtinta.
Įrodymai, kad asmuo dalyvavo taikių (minėtame įstatyme – civilių) gyventojų žudyme turi nekelti abejonių ir negali remtis tik MGB–KGB apkaltinamaisiais dokumentais. Turi būti atliktas išsamus teisinis tyrimas, surinkti papildomi liudijimai, duomenys. Buvusiems kaliniams, nuteistiems asmenims (taip pat partizanams) šią procedūrą atlieka ir, esant pagrindui, pilietinių teisių atkūrimo (reabilitavimo) pažymėjimus išduoda Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
Žuvusių Lietuvos partizanų, taip pat A. Kraujelio, kuris nebuvo suimtas, atžvilgiu pilietinių teisių atkūrimo (reabilitavimo) procedūra netaikoma.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neturi įgaliojimų vykdyti tokį teisinį procesą: atkurti ar neatkurti pilietines teises, kviesti ir apklausti liudytojus ir pan. Bet LGGRT centras analizuoja žuvusiems partizanams okupacinio-sovietinio režimo represinių institucijų inkriminuotas veikas, tikrina šias veikas apibūdinančių duomenų patikimumą.
Atliktas archyvinių ir kitokių duomenų tyrimas leidžia daryti tvirtą išvadą, kad nėra jokių įrodymų, kad Antanas Kraujelis yra žudęs taikius gyventojus.
Priešingai – partizanas Antanas Kraujelis veikė kaip vienintelės teisėtos valdžios sovietų okupuotoje Lietuvoje – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio – karys, iki gyvenimo pabaigos nesulaužęs duotos Tėvynei partizano priesaikos.
Būdamas visiškai įsitikinęs Antano Kraujelio ilgametės ir nuoseklios kovos prieš okupaciją nepriekaištingumu ir remdamasis teisinėje valstybėje galiojančia asmens nekaltumo prezumpcija LGGRT centras atsakingai teigia, kad A. Kraujeliui panaikinti Kario savanorio teisinį statusą (po mirties) nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo.