Lietuviško kino kūriniai apie laisvės kovų istoriją, nuo vaidybinių iki dokumentikos, sulaukia nevienareikšmiškų vertinimų. Vieniems – per daug heroizuoti, kitiems – per mažai. Vieniems – per liūdni, kitiems – per lėti. Ir partizanai vis susiduria su išdavystėmis, savų ir svetimų. Štai kino teatruose pradėtas rodyti Š. Barto filmas „Sutemose“ žiūrovus ir ekspertus padalijo į dvi stovyklas – vieni matė partizanų menkinimą ir net istorijos iškraipymą, kiti pastebėjo partizanų vaizdavimo ir jausmų autentiškumą. Iš vaidybinio filmo, matyt, negalima reikalauti dokumentinio tikslumo (nors ir norisi). Bet užduokime sau klausimą ar partizaninėje kovoje buvo vien įkvepianti poetika be nusivylimo epizodų, nerimo akimirkų ar mirties baimės prieš lemiamus apsisprendimus? Ar nebuvo visokių žmonių, kurie ne tik dainas dainavo, bet ir pakeldavo taurelę? Ar nebuvo lėto gyvenimo bunkeriuose, maskuojant kasdienybės pėdsakus? Ir fatališki susidūrimai su enkavedistais įvykdavo ne taip jau dažnai? Matyt, buvo visko, kaip kiekviename gyvenime. Ir kino kūriniai, partizanų herojiškiems apsisprendimams pabrėžti naudoja kontrastą su išdavyste ir melu.
Štai režisieriaus Vytauto V. Landsbergio filmas „Vanago portretas“ taip pat nevengia parodyti melą partizano išgyvenimų fone. Patys išgyvenimai puikiai užfiksuoti A. Ramanausko-Vanago dienoraščiuose. Vaidybinė siužetinė linija su dailininku, kuris piešia Vanago portretą, papildoma ne tik autentiškais amžininkų liudijimais, bet ir fone girdimais Vanago šmeižikų pareiškimais. Ir aš tai priskirčiau neabejotinai filmo vertei, leidžiančiai mums pajausti visas emocijas – nuo pasipiktinimo melu iki pasididžiavimo partizanų vadu. Idealizmas ir pasišventimas visada kovojo ir kovos su melu ir išdavyste (galėsite tuo patys įsitikinti, nes nuo sausio 12-osios Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti V. V. Landsbergio filmas „Vanago portretas“).
Mums visada norisi teisingumo triumfo, tačiau gyvenimas būna mažiau nuspėjamas ir mažai priklausomas nuo mūsų norų. Pasidalinsiu viena tikra, tragiška istorija, kuri vyko beveik prieš septynis dešimtmečius. Toje istorijoje dalyvavo labai jauni žmonės – devyniolikmečiai ar vos peržengę du dešimtmečius. Anykščių gimnazijoje MGB kontroliavo pogrindinę organizaciją, per moksleivius, jau tapusius sovietinio saugumo agentais – „Briedį“ (Bronius Žilius) ir „Šposą“ (Petras Janukėnas). Per juos buvo mezgami ryšiai su apylinkėse veikusiais partizanais. Kai susitikimas buvo suderintas, prieš 1951 m. balandžio 14 d., agentas „Briedis“ buvo aprūpintas buteliu degtinės su spec. preparatu „Neptun-22“ ir pistoletu. Labai detaliai buvo apgalvotas degtinės su psichotropine medžiaga užšifravimas agentas „Briedis“ turėjo „Šposo“ akivaizdoje Anykščių parduotuvėje nupirkti du puslitrius degtinės, būtinai su „Stoličnaja“, kad būtų panaši į butelį su spec. preparatu. Pakeliui turėjo sukeisti butelius ir butelis su „Neptun-22” turėjo atsidurti agento „Šposo“ rankose, kuris turėjo inicijuoti išgertuves. Pirmas pradėjęs gerti, jis turėjo vaišinti partizanus su tokiu išskaičiavimu, kad „Briedžiui“ neliktų. Paskui tą patį atliktų „Briedis“ su savo buteliu, kad „Šposui“ neliktų. Buvo duoti „ypatingi nurodymai“, nes partizanų būrio vadas Antanas Bagačiūnas-Dūmas mažai, o kartais ir visai nevartojo alkoholinių gėrimų. Jeigu kas nors atsisakytų gerti degtinę su psichotropine medžiaga ir pasiūlytų „Briedžiui“ gerti, tai MGB užduotyje užrašė: „jūs tarsi netyčia išmetate stiklinę, išpildamas turinį (...) Atsiradus reakcijai, pagal galimybes imatės priemonių nuginkluoti banditus ir nedelsdamas vykstate pas mus ryšiui sutartą vietą, o nedalyvavusio išgertuvėse bandito atžvilgiu panaudojate ginklą jo fiziniam sunaikinimui“. Atlikęs užduotį jis turėjo duoti ženklą netoliese esančiai operatyvinei grupei – MGB Anykščių skyriaus darbuotojams ir 298-ojo šaulių pulko dvylikos kareivių žvalgybinės paieškos grupei.
Kai slapta operacija buvo įvykdyta, einančius MGB agentus pastebėjo partizanų ryšininkių jaunesnioji sesuo. Bet per laukus bėgdama neaplenkė važiuojančių emgėbistų. Partizanas Albertas Pakėnas-Jūreivis, būdamas apnuodytas, sugebėjo ateiti iki netoli buvusios Mieliauskų sodybos ir pasakyti, kad partizanus apnuodijo Janukėnas. Ryšininkės Emilija ir Ona Mieliauskaitės netekusius sąmonės partizanus dar bandė gelbėti. Pakinkė arklį ir sukrovė visus partizanus į vežimą bei norėjo išvežti. Tačiau prasidėjo kautynės. Vežimas buvo suvarpytas kulkų. Vieną iš seserų Miliauskaičių MGB eilinis Viktor Potocki nudūrė durtuvu. Taip prie Niūronių kaimo Dobulės miške buvo nužudytos abi ryšininkės ir Vytauto apygardos Tigro rinktinės partizanai, visi 20–26 metų amžiaus: Vytauto apygardos štabo narys Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Albertas Pakėnas-Jūreivis, Vytautas Pačinskas-Audra. Sunkiai sužeistas ir suimtas tik Povilas Budreika-Debesis, kuris buvo tardomas ir pasakė likusio tuščio bunkerio vietą (jame buvo partizanų dokumentai ir rašomoji mašinėlė). Po dviejų savaičių ir šis partizanas mirė...
Praėjo penki dešimtmečiai. Ir Nepriklausomoje Lietuvoje, pradėjus tyrimą dėl partizanų žūties Anykščių rajono, prokuroras atsisakė iškelti baudžiamąją bylą Petrui Janukėnui, nes „Dūmo“ partizanų būrys sunaikintas karinės operacijos metu. Po septynių metų Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausias prokuroras Rimvydas Valentukevičius panaikino nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą: „Iš apklausto liudytoju Petro Janukėno apklausos protokolo matyti, kad šiam asmeniui net nebuvo užduotas klausimas apie jo bendradarbiavimą su MGB, užverbavimą ir buvimą agentu „Šposas“, nėra jokių kitų duomenų, kad šiam asmeniui būtų buvę pateikti jo bendradarbiavimą su MGB ir dalyvavimą „Dūmo“ partizanų būrio narių bei ryšininkių – civilių gyventojų seserų Mieliauskaičių galintys patvirtinti archyvinių dokumentų duomenys...“. 2010 m. rugpjūčio 30 d. prokuroro apklaustas P. Janukėnas ant protokolo užrašė: „Kaltu neprisipažįstu, nes agentu „Šposu“ nebuvau“, „apie jokią Anykščių vidurinėje mokykloje veikusią pogrindinę organizaciją „Vienybė“ nieko nežinau (...) Aš apskritai nežinojau nė vieno valstybės saugumo ministerijos pareigūno“... Toliau buvo teismas. Teisingumas nebuvo greitas. Reikėjo konstitucinio teismo išvados dėl vieno baudžiamojo straipsnio taikymo. Galiausiai teisėjų kolegija pripažino, kad MGB dokumentais negalima netikėti, nes jie buvo visiškai slapti ir MGB neturėjo tikslo jų klastoti, o P. Janukėno poelgis gal ir nebuvo moralus, bet jo bendrininkavime nebuvo nusikaltimo sudėties. Išteisintas. O dabar įsivaizduokime šią, prieš septynis dešimtmečius vykusią istoriją kine. O jei dar nežinotume ar nutylėtume išdavysčių veidus?
