Dabartiniai saugumo iššūkiai pagal Norvegijos žvalgybos tarnybos vertinimą FOKUS 2020

Norvegų žvalgyba paskelbė savo parengtą grėsmių apžvalgą „Fokus 2020. Dabartiniai saugumo iššūkiai žvalgybos tarnybos vertinimu“. Žvalgybos tarnybos ataskaita yra viena iš keturių kasmet skelbiamų visuomenės grėsmių ir rizikų vertinimų. Toliau lakoniškai apžvelgsiu (kol kas be didesnių komentarų) tai, kas man krito į akis. Pagaliau tai naudinga matyti ir platesniems visuomenės sluoksniams, kai kalbame apie Rusijos ar Kinijos grėsmes.

Norvegų žvalgyba taip pat pastebi hibridines grėsmes, ateinančias per ekonominius pokyčius, dezinformacijos kampanijas, žvalgybos veiklą ir kibernetines operacijos. Taip pat grėsmes įžvelgia didėjančioje didžiųjų valstybių konkurencijoje, vis labiau bauginančiose ginklavimosi varžybose. Grėsmių Norvegijai vaizdas labiausiai susijęs su Rusija ir Kinija, kurios glaudžiai ir noriai koordinuoja politiką ir ekonomikas. Abiejų valstybių politinės sistemos, pasak norvegų, juda autoritarine kryptimi. Pasaulyje vykstantys pokyčiai – vykstantys konfliktai, naujos ginklavimosi varžybos ir lenktynės, siekiant kontroliuoti skaitmeninę infrastruktūrą. Apibendrinant – susidursime su sudėtingesniu grėsmių vaizdu.

Rusija. Norvegams aktualiose Šiaurės srityse Rusija sustiprino savo karinį potencialą,  didelė Barenco jūros dalis ir tarp Svalbardo bei Arkties uždengtos Rusijos pakrančių gynybos sistemų. Be to Rusija visam laikui dislokavo pakrančių gynybos sistemas Prano Juozapo Žemės salyne ir Naujojo Sibiro salose bei Kolos pusiasalyje. Norvegijos kaimynystėje Rusija nuolat demonstravo savo karinius pajėgumus, rengdama didžiausias jūrines pratybas nuo Šaltojo karo laikų. 2019 m. spalio mėn. vykusiose pratybose „Grom“ Rusija parodė, kaip tradiciniai branduoliniai ginklai vis dažniau naudojami sąveikoje su įprastiniais tolimųjų distancijų tiksliaisiais ginklais. Norvegai prognozuoja, kad Rusijos pajėgumų plėtra bus tęsiama ir ateinančiais metais. Arktyje tai pasireikš naujų povandeninių laivų, antžeminių laivų, orlaivių ir karinių bazių pavidalu.

Kas daro įtaką tarptautiniam stabilumui? Tendencija aiškiausiai pasireiškė Artimuosiuose Rytuose, kur Rusija jau įtvirtino savo vaidmenį kaip supervalstybė. Jei Maskvai pasiseks Libijoje, tai Kremlius darys didelę įtaką kelioms gyvybiškai svarbioms teritorijoms nuo Artimųjų Rytų iki Šiaurės Afrikos.

Be to, įvedant Iranui griežtesnes sankcijas, Teherano režimas demonstravo norą padidinti konflikto lygį visuose Artimuosiuose Rytuose. Norvegų nuomone, Teherano režimas tikriausiai vis dar nori derėtis su Vašingtonu, bet tik su sąlyga, kad JAV padarys nuolaidų sankcijų klausimu.

Kalbant apie Rusiją, norvegų nuomone, rusų karta, kuri nepatyrė nei Sovietų Sąjungos, nei chaotiškų 1990-ųjų, reikalauja skaidresnio ir demokratiškesnio režimo. Aktyvus interneto ir socialinės žiniasklaidos naudojimas meta iššūkį valdžios institucijų tradicinei informacijos monopolijai. Putino populiarumas sumažėjo, o jo palaikoma partija „Vieningoji Rusija“ niekada nebuvo mažiau palaikoma nei šiandien. Yra trys klausimai, kuriuos prezidento administracija turės toliau spręsti. Kaip tai vyks, turės pasekmių ir Norvegijai. Pirmasis – vidinis vystymasis susidursiąs su iššūkiais, susijusiais su finansais, ištekliais ir teisėtumu. Kitas klausimas – santykiai su Vakarais, kuriems yra supervalstybių konkurencijos fonas. Trečiasis – tolesnis karinės galios modernizavimas, akcentuojant lyginamąjį pranašumą prieš Vakarų gynybos sistemas.

Ateinančiais metais Kremliui bus vis sunkiau užtikrinti politinį stabilumą. Kremlius tikriausiai turės pasirinkti tarp autoritariškesnių ar demokratiškesnių (tai atrodo mažai tikėtina) priemonių.  Kremlius planuoja, kad Vakarų sankcijos bus ilgos, o Rusijos – užsienio politikai bus būdinga tai, kad Maskva ieškos alternatyvių sprendimų technologiniam bendradarbiavimui ir kaip dar patekti į rinkas bei prieiti prie kapitalo. Todėl Rusija pradeda praktinį bendradarbiavimą su valstybėmis, nedalyvaujančiomis sankcijų politikoje. Santykiai su Kinija yra svarbūs, bet svarbios ir iniciatyvos kitų šalių atžvilgiu, įskaitant Indiją, Pietų Korėją ir Braziliją. Kremlius plėtoja dvišalį ir daugiašalį bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis, kurioms taikomos Vakarų sankcijos ir prekybos apribojimai.

Rusijos ir Vakarų santykiai šiandien yra blogesni nei bet kada anksčiau nuo Šaltojo karo. Yra mažai įrodymų, kad tai pagerės kitais metais. Tuo pačiu metu užsienio politikos klimatas tampa įtemptesnis. Dėl Rusijos nepasitikėjimo JAV ir NATO, Maskva nori sukurti ginklų sistemas, kurios galėtų suteikti strateginį pranašumą ar kompensuoti įprastą nepilnavertiškumą. Rusija kuria ir išbando daugybę naujų aukštos technologijų tolimojo nuotolio ginklų, galinčių įveikti Vakarų gynybos sistemas.

Per dešimt reformų metų Rusija sukūrė lanksčią ir pritaikomą karinę jėgą. Karinis vystymasis šiaurėje tebėra didelis prioritetas. Naudodama naujus karinius ir asimetriškus instrumentus, Rusija padidino savo karinę įtaką. Maskva siekia pasaulinio branduolinio pariteto su JAV, tačiau tuo pat metu plėtoja regioninio atgrasymo (nuo branduolinio ginklo) pajėgumus, naudojant naujus ginklų tipus.

Rusijos gynybos išlaidos vis dar sudaro labai didelę biudžeto išlaidų dalį. Rusijos kariuomenė per pastarąjį dešimtmetį dėjo dideles pastangas tiekdama daug naujos technikos. Vis dėlto senoji technika tebėra iššūkis, o tai ypač pasakytina apie karinį jūrų laivyną.

Naujoji Rusijos ginklavimosi programa užtikrins Rusijai stiprią karinę galią, turint daugybę šiuolaikinių ginklų sistemų. Ginklavimosi programa yra specialiai sukurta skiriant dėmesį tolimiesiems tiksliems ginklams ir modernioms valdymo bei ryšių sistemoms.

Rusijos žinutės Norvegijai daugiausiai nukreiptos prieš jos „bazių politiką“, kuri leidžia taikos metu Norvegijoje dislokuoti amerikiečių ir britų kareivius. Kremlius teigia, kad NATO veikla Arktyje kenkia stabilumui ir pasitikėjimui tarp Norvegijos ir Rusijos. Norvegijos gynybos ir saugumo politiką Rusija suvokia kaip antirusišką posūkį, kai Norvegija vis labiau imasi veiksmų kaip NATO pirmaujanti šalis ir placdarmas Arkties militarizavime. Norvegijos prisijungimas prie Vakarų sankcijų politikos taip pat toliau kritikuojamas. Lygiagrečiai su Norvegijos saugumo politikos kritika Rusija išreiškia savo norą išplėsti dialogą ir pragmatišką bendradarbiavimą.  

Rusija nori diversifikuoti savo energijos eksportą dėl Vakarų sankcijų ieškodama alternatyvių šaltinių kapitalui, technologijoms ir investicijoms. Geopolitiškai tai taip pat svarbu, kai konfrontuojant su Vakarais norima parodyti, kad Rusija nėra izoliuota. Kinija šiandien yra didžiausias Rusijos prekybos partneris. Per 2018 metus prekyba išaugo beveik ketvirtadaliu – iki 108 milijardų JAV dolerių. 2019 m. rugsėjo mėn. Kinijos ministras pirmininkas lankėsi Rusijoje ir sutiko padvigubinti prekybos apimtį iki 2024 m. Šalys tai planuoja pasiekti padidindamos savo bendradarbiavimą energetikos, pramonės, aukštųjų technologijų ir žemės ūkio srityse. Nors neaišku, ar Rusija ir Kinija tai pasieks, bet tikėtina, kad nauji dideli projektai bus pradėti įgyvendinti 2020 m. ir tas bendradarbiavimas per kelerius ateinančius metus labai padidės. Karinis bendradarbiavimas yra pagrindinis dvišalių santykių elementas. Per 2019 metus išsiplėtė Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimas, stiprinant sąveiką technologijų srityje. Kinija yra svarbus technologinių komponentų šaltinis. Oficialus karinis šalių aljansas vis dėlto laikomas mažai tikėtinu. Rusijos ir Kinijos politikai vis dar sako, kad tarp šalių yra istoriškai geri santykiai, ir abu režimai vengia kritikuoti viena kitą viešai.

Rusijos valdžia ir toliau sieks padidinti šalies įtaką Afrikoje. Daliniu tikslu yra naujų Rusijos verslo rinkų plėtojimas dėl Vakarų sankcijų poveikio, ir siekiant padidinti tarptautinę paramą Rusijos pozicijoms. Rusija toliau sudarinės karinio bendradarbiavimo susitarimus su Afrikos šalimis. Nuo 2014 m. Rusija pasirašė per 20 karinio bendradarbiavimo susitarimų su Afrikos šalimis. Susitarimai turi puikų simbolinį poveikį, bet, tikriausiai, tam tikru mastu sekė ir reikšmingos investicijos. Rusijos privačios karinės kompanijos tikriausiai vis dažniau imsis užduočių Afrikos šalyse ir galės būti naudojamos kaip paslėptas užsienio politikos įrankis.

Tikėtina, kad Rusija pasinaudos savo Sirijos patirtimi, kad įsitvirtintų kaip tarpininkė kituose konfliktuose Viduriniuose Rytuose ir Afrikoje, įskaitant Libiją. Tarpininko vaidmens imamasi ir Irano konflikte. Tikėtina, kad Rusija palaikys pragmatiškus santykius su Iranu.

Rusija kuria vadinamąją „aktyviąją gynybą“. Koncepcija buvo pradėta rengti generolo Gerasimovo. Aktyvi gynyba reiškia, kad Rusijos gynybos pajėgos turės aukštą pasirengimo, mobilumo, koordinavimo lygį ir galimybes panaudoti didelę ugnies jėgą. 2019 m. Rusija surengė dvi pagrindines pratybas, kurios turėjo paremti šias ambicijas. 2019 m. rugpjūtį Rusija vykdė pratybas „Ocean Shield“, didžiausias jūrines karines pratybas nuo Šaltojo karo laikų. Pratybose dalyvavo jūrų ir oro pajėgos, jos vyko Baltijos jūroje, Šiaurės jūroje, Norvegijos jūroje ir Barenco jūroje.

2019 m. spalį Rusija įgyvendino strategines komandines pratybas „Grom“ („Griaustinis“). Tikslas buvo mokyti strategines atgrasymo pajėgas, remiantis scenarijumi, kuriame kyla iššūkis Rusijos suverenumui ir teritoriniam vientisumui. Tokios pratybos yra kasmetinis renginys, tačiau Rusija tai paskelbė viešai tiek per užsienio karinius kanalus, tiek žiniasklaidoje, kas yra nauja. Tradiciškai tokiose pratybose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas strateginėms branduolinio ginklo operacijoms. Pratybos parodo Rusijos skiriamą prioritetą branduoliniam atgrasymui.

Tiesiogine karinės modernizacijos pasekme tapo didesnis Rusijos sugebėjimas ir noras panaudoti karinę galią kaip užsienio politikos priemonę. Remiantis rusų supratimu, nėra reikalo aiškiai atskirti karą ir taiką. Rusija nori mokėti naudoti karinę galią įvairiais būdais ir įvairiais scenarijais. Rusijos karinis planavimas rodo, kad šalis imsis karinių ir nekarinių instrumentų, kurie yra naudojami vienu metu bei derinami tarpusavyje.

Gynybos naštą planuojama sumažinti nuo 3 procentų bendrojo vidaus produkto 2019 m. iki 2,6 proc. 2021 m. Tai atitinka prezidento Putino pasiektą lygį pirmosios prezidentinės kadencijos metu. Rusijos gynybos biudžetas gaus apie vieną šeštadalį visų federalinių lėšų per ateinančius trejus metus. Be to, skiriamos išlaidos kitoms sukarintoms pajėgoms, tokioms kaip Nacionalinė gvardija, Pakrančių ir sienos apsaugos tarnyba, Gynybos ministerija. Rusijos gynybos sąnaudos yra šeštos pasaulyje matuojant JAV doleriais, o Rusijos karinių išlaidų našta yra didesnė nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Rusijos gynybos vadovybė teigia, kad Rusijos technikos parko atnaujinimas vyksta pagal planą ir tikisi 2020 m. pasiekti 70 procentų atnaujinimą šiuolaikine karine technika.

Kinija. Kinija dabar yra viena didžiausių žaidėjų pasaulyje. Kinijos pabrėžiamas ekonominis pragmatizmas papildomas nacionalistiniu šalies įtvirtinimu. Po to, kai Xi perėmė Kinijos vadovo pareigas, paaiškėjo, kad savo užsienio politikos mąstymą jis grindžia „užsitęsusios kovos tarp dviejų socialinių sistemų“ samprata. „Skaitmeninis šilko kelias“ yra pagrindas plataus masto, totalinės žvalgybos pajėgumams per 5G tinklus, šviesolaidinius kabelius ir išmaniąsias sistemas įgaunant galimybę rinkti didžiulį duomenų kiekį. Kinijos technologijų kompanijos steigia naujas techninius standartus ir užima vis didesnę dominuojančią padėtį skaitmeninių paslaugų srityje.

Kinijoje bendrojo vidaus produkto augimas toliau mažėja, o sąstingis suardys socialinę sutartį, kaip ją gyventojai supranta. Nedarbas 2019 m. padidėjo, o socialinė ir ekonominė nelygybė yra didžiulė: vienas procentas Kinijos gyventojų kontroliuoja trečdalį šalies turtų. Todėl Komunistų partija bando labiau sustiprinti režimo legitimumą nacionalinės tapatybės politika, o ne vis dar greitu ekonominiu augimu. Xi Jinping‘o vadovaujama Kinija yra svarbioje kryžkelėje. Kinija, vadovaujama Xi, aktyviai siekia savo naudai pakeisti tarptautinę sistemą. Xi išaiškino partijos istoriją kaip trijų dalių projektą, skirtą pakeisti Kinijos pasaulinę padėtį. Pirmiausia Kinija buvo suvienyta ir atstatyta valdant Mao, po to Kinija turtėjo dėl Dengo (Deng Xiaoping – aut.), o Xi dabar save apibūdina kaip neginčijamą „naujos eros“ lyderį, kuris padarys Kiniją stipria ir svarbia tarptautinėje arenoje. Xi pareiškė, kad Kinija taps supervalstybe skaitmeninėje srityje.

Kinijos karinė galia tampa vis svarbesnė kaip politinė priemonė. Kinija daugiausia siekia sudaryti dvišales sutartis su Europos šalimis, o ne siekti tikslų per ES ir kitus viršnacionalinius forumus. Šilko kelio iniciatyva yra labai svarbi Kinijos pasaulinėms ambicijoms ir sustiprina šalies pozicijas keliais būdais, ypač per žvalgybos pajėgumus.

Kibernetinis saugumas. Prieš dešimt metų kibernetines operacijas valstybės atliko daugiausia žvalgybos tikslais. Šiandien skaitmeninė sritis vis labiau naudojama taip pat vadinamosioms galios operacijoms. Tokiose operacijose ieškoma konkretaus rezultato ten, kur gali būti padarinių gyvybiškai svarbioms socialinėms funkcijoms. Pavyzdžiui, tai gali būti operacijos prieš pramoninio valdymo sistemas, sukeliančias elektros energijos tiekimo nutraukimą (kaip Ukrainoje 2015 ir 2016 m.), finansinės išpirkos programų naudojimas šantažui (kaip „WannaCry“ 2017 m.) arba „wipeware“ grynajam skaitmeniniam sabotažui (kaip „NotPetya“ 2017 m. ir „Shamoon“ kampanijos 2012 ir 2018 m.). Šiandien šioje srityje veikia valstybės, mėgėjai ir labai kompetentingi nusikaltėliai. Tai sukuria painų kraštovaizdį, kuriame sunku rasti, kas už slypi už kibernetinių operacijų.

Daiktų internetas kuria naujas saugumo iššūkius. Per ateinančius kelerius metus prietaisų, prijungtų prie interneto, skaičius dramatiškai padidės. Iki 2023 m., bus 30-50 milijardų vienetų, palyginti su 10-15 milijardų 2013 m. Šie įrenginiai dažnai yra sujungti į labai sudėtingas ​​informacijos mainų sistemas.

Terorizmas, ekstremizmas Keli veiksniai rodo, kad ISIL silpnėjimas yra laikinas ir kad teroro grėsmė iš už Europos ribų, kitais metais vėl didės. Norvegai įžvelgia tarptautinį dešiniųjų ekstremizmą. Dešinysis ekstremizmas šiandien nėra tiesiog ideologija, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas tautinei valstybei. Yra kelios ideologijos versijos, kurios sugebės susivienyti ir sukurti pagrindą dešinojo ekstremizmo internacionalizavimui. Ateinančiais metais tai gali sukurti tarptautinio terorizmo grėsmės sceną, kuri būtų sudėtingesnė, įvairesnė ir labiau pakitusi, nei mes matėme per pastaruosius dešimt metų.

Radikalusis islamizmas yra tik viena teroro grėsmės, su kuria susiduria Europa, pusė. Didėja dešiniųjų populistų partijų palaikymas, išaugusi dešiniųjų retorika bei prieš musulmonus nukreiptas dešinysis terorizmas. Dešinysis ekstremizmas vis labiau tampa tarptautiniu reiškiniu, tiek radikalėjimo prasme internete, tiek konkretaus organizacinio darinio forma. Veiksniai, kurie šiandien lemia dešiniųjų ekstremizmą yra labiau tarpvalstybiniai, neapsiribojama ideologija orientuota į tautinę valstybę.

Potenciali arena, kurianti vienybę ir ryšį tarp Europos dešiniųjų elementų yra konfliktas Ukrainoje, kur keli dešinieji ekstremistai įstojo į Azovo batalioną. Šis konfliktas gali tapti svarbiu dešiniųjų ekstremizmui įgyjant įgūdžių ir arena, naudojama planuojant bei vykdant teroristines operacijas. Visos šios sąlygos padeda sukurti grėsmės vaizdą, kuris yra sudėtingesnis nei anksčiau. Karingas islamizmas ir dešinysis ekstremizmas kopijuoja vienas kitą.

2020

© 2020 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.