Prancūzijos prezidento Miunchenas

Europietiškoje XX a. istorinės atminties tradicijoje Miuncheno paminėjimas atsiremia į 1938 metų Vokietijos, Prancūzijos ir D. Britanijos susitarimus dėl Čekoslovakijos ateities. Simboliška, kad Miuncheno saugumo konferencijoje dabar taip pat išsakomos idėjos dėl Europos ateities.

Čia lyderiu neabejotinai tapo Prancūzijos prezidentas E. Macronas, kuris tęsdamas savo 2017 m. Sorbonos kalbos tradiciją, toliau brėžė naujas iniciatyvų linijas. Kai kurias išsakė iš naujo, kai kurias tikslino. E. Macronas nebuvo originalus, kai kalbėjo apie naujas ginklavimosi varžybas, kuriose „Europos šalys negali likti žiūrovėmis“, „gali greitai susidurti su naujomis tradicinių ginklų, netgi branduolinių ginklų, lenktynėmis savo žemėje“. Tokioje situacijoje, neveikiant kaip anksčiau tai ribojančioms tarptautinėms sutartims (JAV ir Rusijos susitarimams dėl branduolinių pajėgų ribojimo), Prancūzija įžvelgė savo, kaip vienintelės Europos Sąjungos (ES) branduolinės valstybės vaidmenį. Tam norėtų „strateginio dialogo“ su partneriais Europoje, tarp kurių išskyrė Vokietiją ir Lenkiją.  Taip Macronas tikisi sustiprinti Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos ryšius po „Brexit‘o“. Macronas paragino surengti naują „Veimaro trikampio“ viršūnių susitikimą tarp dviejų tautų ir Vokietijos, kuris „sustiprintų Europos projektą“. Lenkijos teismų ir kitų reformų, kurias įgyvendino valdančioji partija, kritika dabar jau atidedama į šalį.

Prancūzijos prezidentas toliau, gal kiek švelnesniu tonu, tęsė savo liniją: „galvoti ir europietiškai“, nes „ne visada bus galima eiti per JAV“. Vokietiją pirmiausia, kaip strateginę partnerę, Macronas pakvietė dalyvauti strateginiame dialoge dėl Prancūzijos branduolinių ginklų politikos, turėti „strateginę autonomiją“ ES užsienio ir saugumo politikoje. Negalėdamas pakeisti NATO su branduolinėmis JAV ir iš ES pasitraukusios Jungtinės Karalystės galiomis, Macronas norėtų „didesnių ambicijų“, „daug stipresnės Europos gynybos“. Jau anksčiau susidūręs su Rytų Europos valstybių negatyviu nusistatymu dėl euroatlantinių ryšių nuvertinimo, jis pamėgino patikslinti: kad jo europinė gynybos vizija arba „didesnis Europos karinis bendradarbiavimas, būtinas „dėl suvereniteto“, tai „nėra projektas prieš NATO ar jos alternatyva“, tačiau tai suteiktų Europai patikimumo ir erdvės manevrams. „Europos saugumas turi du ramsčius, o vienas iš šių ramsčių yra NATO, o kitas yra Europos gynyba“, – šį kartą teigė E. Macronas. Tačiau kol kas šie teiginiai nėra patvirtinti veiksmų ir iki šiol daugiau buvo orientuoti į Prancūzijos vidaus politinį žaidimą.

Jei Macronui ir Vokietijos gynybos ministrei Annegret Kramp-Karrenbauer akivaizdu, kad Europa ir JAV taip pat turi skirtingus interesus bei reikia sukurti savo strategiją, tai to priežastys ne visiems suprantamos. Pasak Macrono, „yra idealai, kuriuos turime ginti. Viduržemio jūros regiono politika: tai yra europietiškas dalykas, o ne transatlantinis dalykas, ir tas pats pasakytina apie Rusiją – mums reikalinga ne tik transatlantinė politika, bet ir Europos politika“. ES instrumentų panaudojimas šiam tikslui artimiausiu metu gali įgauti pagreitį, jei Vokietija ir Prancūzija suras ne tik bendrus interesus, bet ir ją pavers bendra politine valia. „Prancūzijos ir Vokietijos tandemo nesėkmė ES būtų „istorinė klaida“, – perspėjo Macronas.

Per pastaruosius kelerius metus padaryta pažanga plėtojant Prancūzijos ir Vokietijos karinį bendradarbiavimą. Tačiau, mano supratimu, šalių aukščiausius politikus daugiau sieja artimi požiūriai į santykius su Rusija. E. Macronas sakydamas, kad Europa turi siekti geresnių santykių su Rusija, kol kas jis ir nesiūlo panaikinti sankcijų, nors, jo požiūriu, sankcijos tariamai nieko nepakeitė Rusijos elgesyje. Kita vertus, Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris vasario 14 d. apkaltino Vašingtoną, Pekiną ir Maskvą dėl pavojaus tarptautinei tvarkai sukėlimo. Toks statymas į vieną gretą NATO sąjungininkės (JAV) ir neabejotinų Vakarų priešininkių (Kinijos ir Rusijos), kol kas neatrodo kaip labai subalansuota europietiška politika.

Tuo tarpu toje pačioje Miuncheno saugumo konferencijoje JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo kalbėjo, jog teiginys, kad JAV atsisako bendradarbiauti, yra neteisingas ir paragino Vakarų partnerius kartu priešintis Kinijai, Rusijai ir Iranui. Tačiau šis kvietimas susiduria su Macrono politikos Rusijos atžvilgiu siūlymais. Jų esmė – atnaujinti dialogą ir išspręsti nesutarimus: „yra antras pasirinkimas – reikalauti ir atnaujinti strateginį dialogą su Rusija, nes šiandien mažai kalbame, o konfliktų daugėja ir mes nesugebame jų išspręsti“, (supraskime – nesugebame išspręsti be Rusijos).

Tokios Prancūzijos prezidento tezės mums iškelia klausimą, ar iš ES (bet ne iš Europos) pasitraukusios Jungtinės Karalystės vaidmens Europos gynybos politikoje ignoravimas, transatlantinių ryšių su JAV revizija ir „Veimaro trikampio“ derybų siūlymai atves prie stipresnės Europos, ar atves prie eilinių nuolaidų Rusijai, kuri nuosekliai skaldo Europos šalis ir siekia euroatlantinių ryšių sumenkinimo?

Munich Security Report 2020

Iliustracija asociatyvi (Miuncheno saugumo konferencijos 2020 m. ataskaitos viršelis)

© 2024 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.
Save
Cookies user preferences
We use cookies to ensure you to get the best experience on our website. If you decline the use of cookies, this website may not function as expected.
Accept all
Decline all
Skaityti daugiau
Statistiniai
Google Analytics
Sutinku