Gyvoje atmintyje dar neišblėso laikas, kai praėjusio amžiaus viduryje lietuviai buvo vežami į Sibirą vergauti. Sibiro miškų kirtavietėms, aukso kasykloms, sovietinės pramonės monstrų statyboms jie buvo užsakomi kaip vergai - gyvuliniais ešelonais atgabenti tremtiniai buvo paliekami visiškai specialiųjų komendantūrų ir gamyklų direktorių savivalei.
Gegužės 22 ir 23 dienomis minint didžiausios 1948 metų Lietuvos gyventojų tremties 65-ąsias metines, antradienį Seime pranešimą skaitęs istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas sako, kad raudonojo teroro auka galėjo tapti ir tapo kiekvienas trukdęs komunistinių doktrinų įgyvendinimui, tam pasipriešinęs arba kaip nors savo nepasitenkinimą reiškęs žmogus.
Pasak A. Anušausko, dabar jau nustatyta, kad iš 156 tūkst. žmonių, kurie sovietinio genocido organizatorių buvo įrašyti į tremtinių sąrašus, į Sibiro ir Šiaurės sritis buvo ištremta ne mažiau kaip 132 tūkst., iš jų kas penktas žuvo. Pokario metais Sovietų Sąjungoje kas šeštas tremiamas žmogus buvo lietuvis. 1948 metais lietuviai sudarė pusę visų į Sibirą vežamų žmonių.
Pasak jo, nuo 1940 metų būtent lietuviai kartu su kitomis tautomis tapo sovietinio teroro naujomis aukomis. Priklausomybė vienai ar kitai tautai vaidino lemiamą vaidmenį, kai buvo sprendžiamas ir individualaus žmogaus likimas. Jau 1941 m. pavasarį pasirengimas trėmimams buvo baigtas ir 320 tūkstančių Lietuvos piliečių jau buvo pakliuvę į nepatikimų žmonių sąrašus. Tačiau didysis teroras prasidėjo komunistinei diktatūrai vėl sugrįžus į Lietuvą.
Iki 1953 metų suimta, ištremta, nužudyta beveik milijonas ukrainiečių, lietuvių, latvių, estų. Beveik 400 tūkst. iš jų ištremti, 400 tūkst. suimti, 177 tūkst. nužudyti. 1948 m. vasario 21 d. buvo priimtas visiškai slaptas nutarimas, kuris oficialiai buvo nukreiptas prieš besislapstančių ar žuvusių partizanų šeimas, rezistencijos rėmėjus. "Lietuvoje visus parengtus svarbiausius trėmimų dokumentus pasirašė žymiausi komunistų partijos vadovai - pirmasis sekretorius A. Sniečkus, ministrų tarybos pirmininkas M. Gedvilas ir jį laikinai pavaduojantis K. Preikšas. Apskričių įgaliotinių grupei 1948-aisiais vadovavo visi aukščiausi sovietinės Lietuvos administracijos pareigūnai", - pabrėžė A. Anušauskas.
Pasak jo, pasirengimas didiesiems trėmimams buvo slepiamas, juos vykdė MGB, pasienio, geležinkelio apsaugos kariuomenės, padedamos milicijos, stribų, pasitelkta papildomai pajėgų iš Rusijos ir Gudijos - iš ten buvo atsiųsta pustrečio tūkstančio MGB darbuotojų. 1948-ųjų metų trėmimui pasitelkta per 30 tūkst. MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų, jiems padėjo 11 tūkstančių partinių sovietinių aktyvistų.
Pasak A. Anušausko, trėmimų metu labiausiai buvo nustekenta Kauno apskritis - 2190 tremtinių, Panevėžio - 2019, Kretingos - 1850, Šiaulių - 1623, Ukmergės - 1617 tremtinių. Vidutiniškai - po tūkstantį tremtinių iš kiekvienos tuometinės apskrities buvo sukišta į gyvulinius vagonus. Visi trėmimai buvo labai panašūs.
1948 m. trėmimų operacija buvo koduotai pavadinta "Vesna", bet tai tremtiniams nereiškė pavasario. "Operacija vyko dvi dienas - gegužės 22-23 dienomis. Iš pradžių buvo nuspręsta tremtinius išvežti į lietuviams tuo metu jau žinomą Jakutiją, vėliau pakeista į Buriatijos-Mongolijos autonominę respubliką ir Krasnojarsko kraštą. Numatyta išvežti 48 tūkstančius žmonių, bet, gavę informacijos apie tremtinių sąrašus, dalis pasmerktųjų pasislėpė", - sakė A. Anušauskas.
1948 m. gegužės 22 d. okupantams ir jų pagalbininkams vis dėlto pavyko surinkti 27 tūkst. žmonių. Gegužės 23 dieną iki pusiaudienio ešelonuose jau buvo sugrūsta daugiau kaip 10 tūkst. šeimų. Bet planas turėjo būti įvykdytas, nes Sibirui reikėjo nemokamos darbo jėgos. Tarp ištremtųjų buvo beveik 11 tūkstančių vaikų, ne mažiau kaip 16,5 tūkst. moterų, beveik 9 tūkstančiai nebuvo sugauti, vardijo A. Anušauskas.
"Šimtas tūkstančių žmonių per pastaruosius 15 metų Lietuvos archyvuose susirado savo trūkstamos praeities puslapius bei prarastų politinio teroro nusineštų artimųjų nuotraukas, laiškus, įrašus. Tie žmonės tikrai žino, ką reiškia politinė byla, ir nespekuliuoja savo išskirtine patirtimi. Jų niekas nekviečia į televizijas pasidalyti savo išgyvenimais, ypatingų gyvenimo išbandymų prisiminimais. Gyva atmintis reikalauja istorinio teisingumo principų palaikymo, bet niekas neprivers tų žmonių pakeisti savo pažiūrų ir įsitikinimų, kad ir koks cinizmo srautas trykštų jų atžvilgiu viešojoje erdvėje", - teigė A. Anušauskas.
Pasak jo, visi lietuvių tautos demografiniai, turtiniai, kiti nuostoliai sunkiai suskaičiuojami, bet jie dar ilgai darys įtaką mūsų visuomenės ir valstybės būčiai. "Be savo istorinės atminties mes neturėtume savasties, todėl, klausydami kalbų apie nesigręžiojimą į praeitį ir žiūrėjimą tik į ateitį, prisiminkime tuos žmones", - kvietė A. Anušauskas.