Apie Lietuvos nacionalinį saugumą ir apie istorinės atminties stiprinimo poreikius

„Dirbsiu stiprindamas Lietuvos nacionalinį saugumą, istorinę atmintį...“ Nėra kitų tokių žodžių junginių, kurie būtų suprantami taip skirtingai. Todėl palengvindamas (juokauju) šią užduotį, užduosiu 9 klausimus apie nacionalinį saugumą ir 10 klausimų apie istorinės atminties stiprinimą, į kuriuos atsakydami politikai galės tikėtis sustiprinę (bent jau savo kalbose) savo supratimą apie Lietuvos nacionalinį saugumą ir apie istorinės atminties stiprinimo poreikius:

1. Kokiomis priemonėmis išsaugoti ypatingą JAV dėmesį Baltijos regionui, keičiantis Europos Sąjungai, jos didžiųjų valstybių požiūriui į pasaulio galios centrus?

2. Kaip turėtume balansuoti ir paremti, ar ne, Pietų Europos valstybių norus tvarkyti pandemijos pasekmes perskirstant ES finansinius srautus?

3. Kokios adekvačios priemonės stiprintų ir paverstų Lietuvos gynybą neįveikiamu „kietu riešutėliu“ ir NATO gynybos planų rengimas nekliūtų atskiroms aljanso narėms (Turkijai)?

4. Kaip toli galime nueiti nekeldami autoritarinio valdymo ar opozicijos slopinimo klausimu, palaikydami Kremliaus artimiausią sąjungininką Baltarusijoje, kad Rusija formaliai jos „neprarytų“, o Klaipėdos uostas ir Lietuvos geležinkeliai turėtų pelną (ir Astravo klausimas taip pat šiame kontekste niekur nedingęs)?

5. Kokias alternatyvas matome (ir siūlome per ES institucijas), kad dar labiau nesusilpnėtų griūvanti tarptautinių ginkluotės kontrolės sutarčių sistema?

6. Kaip strategiškai išspręsime didėjančią Kinijos (ir komunistinio režimo) įtakos problemą, nes globalizacija ją pavertė svarbiu žaidėju pasaulio ekonomikoje?

7. Kokia bus mūsų strategija, jei stiprėjančios nuotaikos kai kuriuose ES politiniuose sluoksniuose skatinančios nutraukti finansines, ekonomines sankcijas Rusijai ir susiaurinti jas iki personalinių sankcijų įgis realų pavidalą?

8. Kur pasuks Lietuvos gerovės kelias ES 2021 - 2027 metų finansinėje perspektyvoje ir kaip efektyviai sunaudosime popandeminio Europos gaivinimo fondo lėšas bei kaip jos bus kompensuojamos ir ar neliks LT be europinių pinigų po 7 metų?

9. Kaip toliau (po „Brexito“) vertinsime ES europines gynybines iniciatyvas, ką keisime?

Tai tik keletas iš keliolikos klausimų, kurių atsakymai gali tarptautinės Lietuvos situacijos paveikslą bei perspektyvas padaryti aiškesnėmis, pirmiausia, mums patiems.

Partizanu pagerbimo

Formaliais pareiškimais stiprinti istorinę atmintį ar uždengti ją vien tik kariniu patriotiniu ugdymu taip pat nebeužtenka (nors irgi reikia). Siūlomų priemonių (pastatyti vieną ar kitą paminklą) taip pat nebeužtenka, nes net pastatyti ne visur prižiūrimi, viešųjų erdvių dekomunizavimo procesas nėra iki galo suprantamas ir nuoseklus. Informacinių karų ir stiprėjančios „politkorektiškos cenzūros“ epochoje „istorinė atmintis“ mums jau yra ir tarptautinė problema. Numatomos priemonės turi remtis visapusiška valstybės bei visuomenės parama:

1. Gal reikėtų apgalvoti visų akademinių, istorijos tiriamųjų institucijų stiprinimą sukuriant specialų papildomą finansinės paramos mechanizmą moksliniams tyrimams, tarptautinėms konferencijoms, tarptautinėms studijoms užsienio archyvuose ir mokslo institucijose...?

2. Gal realiai reikėtų finansuoti visų Lietuvoje skelbtų istorijos mokslo darbų vertimą į pagrindines užsienio kalbas, sukuriant specialią viešą, prieinamą virtualią biblioteką?

3. Ar įmanoma apmastyta sisteminga Lietuvai atstovaujančių pareigūnų veikla tarptautinėse institucijose viešinant komunistinio režimo nusikaltimus, padarytą žalą bei reikalaujant visiems tyrinėtojams atverti Rusijoje esančiuose valstybiniuose archyvuose NKVD/MGB karinių dalinių, saugumo struktūrų, nužudytų ar kalintų mūsų piliečių bylas?

4. Ar būtų įmanoma koordinuota pagrindinių valstybės institucijų parama (politinė ir kitokia) tarptautinėms iniciatyvoms, kuriomis siekiama paremti pastangas pažinti Lietuvos istorijos tragiškuosius puslapius, pasipriešinimo okupacijoms istoriją?

5. Ar nėra akivaizdų, kad plečiantis istorinių epochų specifiką (pvz. XIII-XIX a.) ignoruojančiam leftistiniam istorinės atminties „valymui“ (kartu ignoruojančiam okupacinę-komunistinę patirtį), patriotinis ugdymas nebegali remtis tik XX amžiaus istorinėmis patirtimis – tam reikia plačiau panaudoti visą tūkstantmetę tautos ir valstybės istoriją?

6. Ar valstybės institucijos turėtų numatyti būdus, kaip finansiškai paremti geriausias pilietinio patriotinio ugdymo edukacines iniciatyvas, mokymo priemonių sukūrimą ir nuolatinį atnaujinimą?

7. Ar nereikėtų atskirai, per egzistuojančias institucines galimybes, paremti partizanų palaikų paieškų galimybes, jas ženkliai išplečiant ir ekspedicijas įgalinant naujausiomis technologijomis? Teigiami paieškų rezultatai visuomenei duoda itin didelį šios istorijos pažinimo impulsą.

8. Jei dalis istorinio prusinimo, patriotinio ugdymo darbo jau persikėlė į facebook, gal reikėtų tai perkelti į visas socialinių tinklų platformas, naudojantis pačių žmonių (ypač jaunosios kartos) iniciatyva, pilietiškumu, paremiant iniciatyvas per švietimo programas, virtualius žaidimus ir pan.?

9. Ar viešųjų erdvių dekomunizavimo procesas turi paremti bei kurti edukacinį naratyvą, ar turėtų tapti nuoseklia politika įgyvendinant naujus kultūrinius projektus?

10. Ar valstybė gali surasti resursų nuosekliai remti ir išsaugoti emigrantų sukurtas lietuvybės salas JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kt.?