Lietuva per pastarąjį dešimtmetį labai daug kalbėjo apie energetines problemas - atominę elektrinę, naujus projektus – apie viską, kas tik susiję su energetika. Kalbėjo daug. Bet ką darė? Realiai iš kalbų lygio taip ir neišlipome. Nacionalinio investuotojo projektas virto neskaidriu darbeliu, kuris visuomenės buvo įvertintas neigiamai. Kas padaryta? Pradėta rengtis Ignalinos AE uždarymui, bet projektų įgyvendinimą sugebėta užvėlinti 2-3 metams. Nusikalstamas vėlavimas ar kontrolės trūkumas? Jokių abejonių, kad nesant tinkamos projektų kontrolės buvo padaryta ir dar bus padaryta žala Lietuvos interesams. Nuo kalbų prie realių energetinių projektų įgyvendinimo nebuvo pereita. Ten kur buvo bent kokie žingsneliai daromi – susiję su Lietuvos energetikos dar didesnės priklausomybės brangių Rusijos dujų sukūrimu, siekiant statyti naujus pajėgumus naudojančius rusiškas dujas. Dėl elektros tiltų į Lenkiją ir Švediją, dėl naujos atominės elektrinės statybos, dėl suskystintų dujų terminalo Klaipėdoje – daugiau kalbėta, negu daryta. Net jeigu įvyktų stebuklas ir Lietuvai atsivertų investiciniai portfeliai, minėtų projektų įgyvendinimas nusikeltų iki 2013-2018 metų. Mažiausiai ketveriems metams Lietuva „energetiniame maiše“, kurį belieka tik užrišti. Kas gali paneigti, kad tam įtakos neturėjo dujininkų energetiniai lobistai ankstesniame Seime. Dabar jau nebereikia kalbėti ko buvusi valdžia nepadarė ar net nenorėjo daryti. Dabar reikia įgyvendinti realius projektus darbams suteikiant tokį pagreitį, kad jų negalėtų nutraukti jokios interesų grupės, proteguojančios priešingus interesus. Čia yra ir dabartinės Vyriausybės atsakomybė, ir Seimo atsakomybė. Politiniai sprendimai padaryti - įkurta energetikos ministerija, atitinkanti įnoringus interesų grupių sprendimus, aiškinamasi dėl LEO tolimesnio likimo, siekiant šį paversti naudingu atkuriant valstybių energetinį sektorių.
Ko gi mes norime iš Europos Komisijos ir Europos Parlamento? Pirmiausia kad energetikos sektorius būtų kiek įmanoma liberalesnis ir skaidresnis, kad energetinių projektų įgyvendinimas neturėtų dvigubo politinio dugno, perskirsčiusio Europą naujomis įtakos zonomis, kad nebūtų ES valstybių skirstymo į „geresnes“ ir „blogesnes“ nares, kad būtų paisoma mūsų valstybės interesų ir poreikių energetiniams projektams skirstant lėšas. Pagaliau, norima, kad Europos Parlamentas tęstų nuoseklią politiką, kuri neleistų naftos ir dujų tiekėjams diktuoti politinių bendradarbiavimo sąlygų. Europos Parlamento ir Europos Komisijos veikimas šioje srityje yra tiesiogiai susijęs su mūsų energetinio, o kartu ir nacionalinio saugumo stiprinimu.