Vilnius. Sostinė. Lietuva. Valstybė. Kiekvienas į šiuos žodžius sutalpiname skirtingas reikšmes. Skirtingą požiūrį į miesto istorinį paveldą, architektūrą, net judėjimo ritmą. Jau nekalbant į viešųjų erdvių panaudojimą. Štai Lukiškių aikštėje buvo visko, bet dar nebuvo pliažo. Cvirkos skvere buvo visko – bet dar nebuvo skvero be Cvirkos. Konservatoriai rodomi liberaliajam rinkėjui kaip kažkokie kalnais tebelakstantys užsilikę muflonai – neišmanūs, nenusiteikę kompromisui, visada atkišę ragus ir nuspėjami. Jiems užpilsi smėliuko ant akmens – jie ir riaumoja, lyg vedybinių geidulių apimti kalnų ožiai. Galima juos vaizduoti ir kaip amžinai liūdinčius, aimanuojančius ir raudančius, kurie nesupranta kaip galima gerbti savo istoriją „džiaugsminga nuotaika ir vaikų krykštavimais“, o nori turėti tik „žliumbyklas apsikabinus kryžių“ ir „laikyti pusę miesto užkaltais langais“. Toks marginalizavimas, norinčių išlaikyti balansą su istorine atmintimi, gamtos (na gerai – ir medžių) balansą su architektūra ir urbanistika, primena medžiotojų aistrą. Žino „žvėries“ instinktus ir jais pasinaudojęs greitai gali pasikabinti trofėjinę galvą ant sienos. Su ragais ar be jų
Bet pamėginsiu sugriauti šį vis gaivinamą konservatoriaus įvaizdį. Juk daugelis dalykų apie kuriuos kalbame yra normalūs ir priimtini bet kuriam žmogui. Sutikite, kad kai matote verkiantį žmogų jūs norite jį paguosti, bet ne pliaukštelėję jam per petį surėkiate „ko žliumbi?“. Užjausti šimtus tūkstančių žmonių, kurie per okupacijas neteko savo artimųjų ir negali to pamiršti, nuolat prisimena ir pamini – juk normalu, ar ne? Tam nereikia privatizuoti istorijos – tas jausmas prieinamas kiekvienam turinčiam sveiką protą ir širdį. Jei ramybės Vilniaus merui neduoda ant smėliuko atlikto operos–peformanso „Saulė ir jūra (Marina)“ iš Venecijos atsivežtas „Auksinis liūtas“, tai ši opera prizus už novatoriškumą ir originalumą jau susirinko. Ir smėlį išsivežė. Jei savo „performansą“ „Open Beach“ meras įrengtų savo kabinete, na gal tuomet būtų sulaukęs aplodismentų. O dabar tai tik mero priešrinkiminis viešas performansas smėlio dėžėje.
Nežinau ar meras kada skaitė priešais „open beatch“ esančio paminklo komunistinio teroro aukų pavardes? Gal skaitė, o paskui pagalvojo, kad būtų gerai pliažo smėliuko pripilti už gatvės? Nelabai tikiu. Niekas iš teroro aukų ir jų artimųjų nenorėjo šios mero garbintojų pravardžiuojamos „žliumbyklos“. Tremtiniai ar kaliniai, jų šeimos, jų vaikai viską patyrė patys ir ne savo noru. Daugelį iš jų kamuoja potrauminio streso sindromai. Ne todėl, kad jie to norėtų. Tiesiog taip yra. Todėl jie ir nori atjautos, supratimo ir minimalios pagarbos. Kiekvienas iš jų džiaugiasi Lukiškių aikštėje plazdančiomis vėliavomis, skaitomomis knygomis, lakstančiais ir fontane besiturškiančiais vaikais, kiekvienas iš jų nori tiems vaikams parodyti šalia esančius rūsius. Ne dėl baimės. O dėl atminties. Nors jaunosios kartos istorikai sako, kad „jei istorinę atmintį pavysta sluoksniu smėlio užpilti, tai tiek ten tos atminties...“, tačiau ar tai turime daryti? Ar turime pasiduoti abejingumui? Ar tikrai tai neišplauna net labai simbolinės pagarbos tiems žmonėms ir padaro mūsų pastangas „prisiminti, kad nesikartotų“ kažkokia per ilgai kartojama formalia mantra, kuri skirta tik nusiraminimui ir formaliam pareigos atlikimui?
Jau girdžiu chorą – „visas miestas kapinės, tai visur viską uždrauskite“ ir pan. Bet mes nedraudžiame, o norime paaiškinti savo požiūrį, kad būtų aišku kodėl negalima įrengti vaikiško geležinkelio Panerių memoriale ar mirties kameros Aukų gatvėje paversti „siaubo kambariu“ KGB atrakcione. Kodėl mums pjautuvas ir kūjis ir „CCCP gražiausios merginos“ rinkimai yra ne grožio, o kitų pažiūrų žmones (ir konservatyvių, ir liberalių, net socialdemokratinių pažiūrų) naikinusio režimo simbolis. Kodėl Lenino balvonas Vokietijos ar Amerikos miesto aikštėje yra ne „cool“ (šaunumo) ar laisvės įrodymas, o brutalus visai nesenos praeities iškraipymas ir ignoravimas.
Kiekvienas miestas yra gyvas ir turi būti skirtas pirmiausia miestiečiams. Net jei jie nesupranta angliškų užrašų. Ir mieste yra daug šaunių vietų laisvalaikiui – tiek centre, tiek senamiestyje ar priemiesčiuose. Vilniaus miestas yra gyvas, bet kartu ir senelis su savo senamiesčio stuburu (iškrypusiu nuo naujų statybų), viena pilies akimi (su nuošliaužomis ašarojančiu kalnu), stichišku, bet laiko patikrintu gatvių kraujagyslių raizginiu ir viena, gražiai įrėminama Neries vena. Gyvas, nes turi savo istoriją. Gyvas tol, kol turi savo atmintį. Ir meras turi ją saugoti, o ne paslėpti po smėliu.