Vakarai-Rytai: kas vyks Baltarusijoje 2021 metais?

Baltarusiją valdantis Lukašenkos režimas anksčiau ar vėliau turėjo atsidurti tokioje krizėje, kokioje atsidūrė po eilinį kartą įvykdytos rinkimų inscenizacijos. Tačiau kaip niekad anksčiau šie įvykiai išryškino šalį valdančio režimo pagrindus – amoralumą, nusikalstamą veikimą prieš šalies piliečių teises bei laisves. Dar daugiau – išryškino ir paties Lukašenkos charakteristiką, paversdamas jį paprasčiausiu Putino vasalu, o ne Baltarusijos suvereniteto garantu, kokiu jis save anksčiau pristatydavo (tuo įtikėjusių buvo ne tiek jau mažai ir pačioje Lietuvoje). Kerštingas ir politiškai trumparegis diktatorius puikiai tinka Kremliui į partnerius. Panašu, kad tokia charakteristika pagrindiniam režimo sponsoriui ir nebuvo jokia paslaptimi. Dabar diktatoriaus iracionalų keršto troškimą stengiamasi panaudoti dar labiau sustiprindami Rusijos įtaką pačioje Baltarusijoje. Jei abiejų šalių saugumo ir karinės struktūros vienaip ar kitaip ir iki šiol buvo labai glaudžiuose santykiuose, tai dabar tie glaudesni kontaktai įgyja naują pagreitį.

Pirmiausia, laukiama protestų išsikvėpimo, kad būtų galima legitimizuoti Rusijos įtakos naujuosius pasiekimus. Suprantant Vakarų šalių ribotą įtaką Baltarusijoje vykstantiems procesams, Kremlius ir Baltarusijos režimas linkę tai hiperbolizuoti – tai ir „spalvotosios revoliucijos“ eksportas iš Vakarų, tai ir NATO karinė grėsmė Baltarusijai, ir pan. Tačiau kartu puikiai suprantama, jog režimui šiuo metu didžiausią pavojų kelia patys protestuojantys Baltarusijos žmonės, nors jiems ir sunku priversti Lukašenką trauktis, o šis represijų nenutrauks net ir pasibaigus protestams.

Antra, Putinas puikiai supranta, kad negali leisti demokratinių pertvarkų ir Lukašenkos žlugimo. Pirmiausia dėl grėsmės sau. Pusantro milijardo įnašas į Lukašenkos paramos fondą yra tik menkas indėlis už ramybę, juo labiau, kad didelė dalis šių lėšų atiteks pačiai Rusijai, už ankstesnes skolas. Pagaliau labai patogi pozicija – ne tik tiesioginė įtaka situacijai Baltarusijoje, bet ir savęs pristatymas, kaip Baltarusijos tariamo stabilumo garanto. Opozicijos atstovai tai irgi supranta ir matyt neturėtų stebinti, kad yra bandymų užmegzti kontaktą su Maskva. Pastaroji mielai moderatoriaus vaidmenį priimtų ir kaip papildomą spaudimo priemonę pačiam Lukašenkai, kad šis dar sparčiau integruotų savo valstybę į Rusijos proteguojamą „sąjungą“.

Trečia, Vakarų valstybės nebuvo ir nėra pasiruošusios kokiems nors proaktyviems veiksmams Baltarusijos režimo atžvilgiu (Europos parlamento rezoliucija, kuria paskelbta, jog nepripažins A. Lukašenkos Baltarusijos prezidentu pasibaigus jo dabartinei kadencijai, yra tik išimtis patvirtinanti taisyklę). Smerkiančios retorikos, ribotų (ir itin lėtai kelią besiskinančių) sankcijų neužtenka. Ką nors priešpastatyti Rusijos įtakai kol kas negali. O šios galimybės neišnaudojimas reikš ne tik Baltarusijos demokratizavimo pralaimėjimą, bet ir dar gilesnę integraciją į Rusiją.  Ar gali būti analogiškas „Maršalo planas“, koks buvo siūlomas Ukrainai? Manyčiau, kad reikia apie tai kalbėti, kad antilukašenkinė opozicija turėtų papildomų argumentų, kodėl reikia demokratizuoti šalį ir kaip tai atsilieps jos ekonomikai.

Ketvirta, Rusijos valstybinei ar suvalstybintai medijai naudojant įprastinius propagandinius štampus, naudojamasi įvykiais Vakaruose. Čia JAV ar Prancūzijoje ar dar kur nors periodiškai kylančiais protestais naudojamasi siekiant pateisinti Lukašenkos diktatūros represinius veiksmus ar net prilyginti juos demokratinėse valstybėse parlamentų kontroliuojamos teisėtvarkos veiksmams. Tokie štampai jau papildomi fake news reportažais apie Lukašenkos režimo palaikymą Baltarusijoje ar už jos ribų (pvz. Vilniuje), ar vykdyti priverstinės deportacijos veiksmai prieš opozicionierius paverčiami jų menamais „pabėgimais“.

Taigi, kas vyks Baltarusijoje 2021 metais? Vieno atsakymo nėra. Lukašenka bus vis labiau taps Putino „mainų žaisliuku“. Kremlius gali pabandyti susikurti sau palankią opoziciją su lozungais „nei už Rusiją, nei prieš Rusiją, o Lukašenka turi trauktis“ arba „už sąjunginę Baltarusiją be Lukašenkos“. Žinoma, tai labai būtų labai slidus politinis žaidimas, bet Kremliui patinka žaisti žymėtomis kortomis. O ką Vakarai – ES ir JAV? Jei sugebės pasiūlyti savo darbotvarkę Baltarusijai demokratizuoti su „Maršalo planu“, tai gal pamatytume ir kitas perspektyvas. Lietuvos, kaip kaimyninės valstybės vaidmuo (kartu su Lenkija) čia yra nepaprastai svarbus. Nuo to priklauso mūsų regiono ateities perspektyvos – ar bus Rusijos agresyvaus militarizmo poligonas, ar nauja, kylanti demokratinė Baltarusija.

Canva Protesters in Belarus.Artem Podrez

Nuotrauka asociatyvi (protestai Baltarusijoje)

© 2020 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.