Politinė reklama gali sukelti pykinimą?

Aušra Kudirkaitė

Seimo nario Arvydo Anušausko patarėja

Ausra1Galbūt šį tekstą „vartojate“ prie pudelio kavos ar / ir gardaus užkandžio, neišsigąskite – šalutinio poveikio skaitymas neturėtų sukelti (ypač virškinimui). Nors, turbūt gali sukelti apetitą žinioms (bet jeigu jau skaitote šį tekstą – neabejoju, tokiu apetitu tikrai nesiskundžiate). Politinė reklama (kaip ir bet kuri kita reklamos rūšis) – ne tik visuomenės veidrodis bet ir jos (poreikių) kūrėja? O gal tokia reklama tik pinigų švaistymas ir įvairius jausmus (tarp jų ir norą visa, kas „politiška“ ignoruoti) keliantis reiškinys? Ar reklama gali sukelti pykinimą?

Maždaug prieš dešimtmetį savo studijoms nagrinėjau reklamos reiškinį Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudoje. Puiki iliustracija (Naujojoje Romuvoje, 1931 m., Nr. 40) paskelbta autoriaus Cand. phil. VL. K. tekste „Reklamos reikalu“: „Kai tuos pačius reklamos „šedevrus” tenka matyti visuose Kauno laikraščiuose vienukart ir tuos pačius produkcijos objektus „reklamuojant”; besitęsdama ištisus metus, ši „reklama” priveda skaitytoją prie nerviško nuobodžiavimo, sugestyviai atstumdama jį ir apskritai nuo visa to, kas reklamiška. Nenuostabu dėl to, jog mūsų kai kurie laikraščiai ir gauna iš savo skaitytojų prašymų dėti kuo mažiausia tokios „reklamos“.

Nors iliustracijoje kalbama apie reklamą Kauno spaudoje, man norisi išvesti analogiją šiandienos politinei reklamai, kuri „įsiliejo“ į kasdienį mūsų, rinkėjų, gyvenimą (nepriklausomai, kuriame krašte gyvename), taip, kad jos nebegalime nepastebėti (kad ir kaip norėtume ją „išjungti“ ar „išmesti į šiukšlių dėžę“). Nekalbėsiu apie konkrečias reklamines žinutes ar pačios reklamos rūšis, variacijas ir kaitą, neaptarsiu, kokie ir kurių politikų pažadai labiau (ne)realūs ir kiek juose yra objektyvumo. Šiandien man labiau rūpi reklamos akivaizdoje atsidūrusi visuomenė. Mūsų visuomenė, kuri kviečiama išreikšti savo pozicijas jau spalio 11 d. vyksiančiuose Seimo rinkimuose.

Mes – ta visuomenė. Manome, kad patys galime nuspręsti, ką norime skaityti, žiūrėti, girdėti, o ką – ignoruoti, kartu, turbūt žinome, kam paskiriame savo dėmesį ir kokių reklamos formų renkamės „nematyti“. Turbūt panašia nuostata besivadovaujantys ant savo pašto dėžučių pradėjo klijuoti lipdukus: „Jokios reklamos nepageidauju! Ypač politinės”. Šiuolaikinė visuomenė išgyvena pasirinkimo laisvės iliuziją ir įtraukiantį (dažnai apgaulingą) jausmą, kad patys gali nuspręsti, ko nori ir ką kada gaus? Nesileisiu į iliustratyvius, ypač socialinių tinklų ar išmaniųjų įrenginių pavyzdžius, kur mūsų visų pasirinkimai dažnai – ne mūsų pačių determinuoti. Bet tai yra ta pati mūsų visuomenė, kuri mėgina rinktis ir spręsti pati – kokią valstybę nori matyti! Tos pačios visuomenės nariai yra ir tie, kurie garsiai kalba apie savo politinius favoritus, o jau kitą dieną po rinkimų tų pačių savo (vakarykščių) favoritų nekenčia. Tokios visuomenės aktualijos atsispindi mažuose kasdienybės aspektuose, pavyzdžiui, tokiuose dalykuose kaip... politinė reklama!

Reklamos rinkėjus (taip, taip mus) vilioja (ar priešingai – atstumia) pasitelkę mūsų nuotaikas, norus ir vyraujančias vertybes, kalba apie valstybei (galimai) svarbius dalykus. Politinės reklamos, siekdamos paveikti norimą auditoriją, taiko jai suprantamą kalbą ir simbolius. Bet, būna, nepataiko. O kai nepataiko – erzina, pykdo (ar net pykina).  Bet mes vis dėlto galime pasirinkti, ar norime būti informuoti, ar panirti į (įvairiausio plauko politinių keistuolių) „informacines“ šiukšles. Taip, politinė reklama (ypač ta, kuri pykina) – gali būti geras skiepas tam, kad nepykintų (o ir nepykdytų) valdžia. Naujoji valdžia, kurią mes visi (kurie eisime į rinkimus) išsiriksime. Raginu jus, kviečiu ir viliuosi, kad pilietinę valią išreikšime ir jau po mėnesio turėsime išmintingesnį, mūsų pačių išsirinktą, Seimą. Neperleiskime atsakomybės kitiems – patys eikime ir balsuokime!

© 2020 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.