Dabar viskas kitaip. Jaučiasi pasitikėjimas savimi, energija. Žinomos galimybių ribos, bet kartu stengiamasi jas peržengti. Ukraina tapo pasaulinės politikos žvaigžde, apie kurią sukasi visos ikikarinės ir dabartinės problemos.
Net politikų kalbėsena pasikeitė. Ir tai visai suprantama karo sąlygomis. Štai ir prezidentas V.Zelenskis spinduliuoja ne nuovargį nuo karo, o įkvepiantį pasitikėjimą. Per jo asmenybę – pasitikėjimą kovojančios Ukrainos sėkme.
Ukraina pasikeitė. Kijevas pasikeitė. Kelias, kurį anksčiau buvo galima įveikti per kelias valandas, gerokai pailgėjęs. Atvažiavome kaip tik tuo metu, kai baiginėjosi 35 valandas trukusi komendanto valanda.
Paskutinį kartą barikadas mieste mačiau per Maidano revoliuciją 2014 metais, o karo apdegintą miestą Rytų Ukrainoje prieš šešis metus. Dabar visa tai Kijeve.
Galėčiau daug rašyti apie ukrainiečių karių pasiryžimą ginti savo valstybę, savo laisvę ir nepriklausomybę, tačiau šalia gražių žodžių yra kažkas neapčiuopiama. Dvasia. Atrodo lyg miestas pats ruošiasi gintis. Ir ginsis nepaisydamas ultimatumų ir grasinimų, iskanderų ir bombų. Joks okupantas to nesupras ir neįvertins prieš lįsdamas į mieste parengtus spąstus.
Mes lietuviai kažkuo panašūs į ukrainiečius – tokie pat svajokliai „viskas arba nieko“, „pergalė arba mirtis“. Jokių vidurio kelių.
Tai stoviu čia šitame Europos viduryje, žvalgausi, vertinu ir skaičiuoju – kaip kiekvienas europietis. Bet kaip ir prieš karo pradžią besiginčydamas su ekspertais prognozavusiais Ukrainai 72 valandas atsilaikyti prieš Rusijos galią, sakiau ko mes nežinome. To X – dvasios, ryžto ir drąsos ginti savo valstybę. Šis nežinomasis gali sumaišyti ir sumaišė visas Putino generolų skaičiuotes.
Mūsų susitikimo metu Ukrainos gynybos ministras O. Reznikov papasakojo apie Kijevo ir visos Ukrainos gynybą ir dar daug ką parodė. Sako, kad esu pirmas gynybos ministras iš užsienio nuo karo pradžios – bet reikia nuo kažko pradėti. Suverenios valstybės tęsia bendradarbiavimą.