Prancūzija po teroro aktų ir iki pokyčių, kurie dar laukia ateityje. Tokia išvada piršosi pasidairius po Paryžių, kuriame jau kunkuliavo visai kiti įvykiai ir kitos nuotaikos. To negali pamatyti vien tik n-tąjį kartą pakilęs į Eifelio bokštą. O Paryžiaus realybė tikrai buvo pasikeitusi. Jautėsi skirtumai nuo buvusio miesto, gyvavusio iki lapkričio 13 d. teroro aktų. Bet koks įėjimas į viešas vietas yra prižiūrimas krepšių tikrintojų armijos, o šalia visuomeninių pastatų budėjusių automatais ginkluotų kariškių grupės priminė apie papildomas saugumo priemones. Tačiau aplankius buvusią teroro akto vietą (prie buvusio „Bataklan“ klubo) ar teroristų nužudytų žmonių atminimo vietą Respublikos aikštėje jau nesimatė perdėto susirūpinimo saugumu. Kiekvieną dieną aikštėje vyko kokios nors demonstracijos ir piketai.
Štai ir Paryžiuje su oficialiu vizitu viešintis Irano prezidentas Hassanas Rouhani buvo pasitiktas iraniečių opozicijos demonstracijos su reikalavimu paleisti politinius kalinius. „Peugeot“ ar „Airbus“ milijardinės sutartys dėl numatomų įsigijimų piketuotojų nusiteikimui nedarė jokios įtakos. Mieste jautėsi kairiųjų vyriausybės veiksmų keiksnojimas. Ir ne tik. Stebint gatvėse judėjimą sustabdžiusią didžiulę profsąjungų demonstraciją ir taksistų streiką, jautėsi nerimas dėl ateities. Jei taksistai kėlė klausimą dėl „Uber“ sudaromos konkurencijos ir jų patiriamų nuostolių, tai nacionaliniai profsąjungų susivienijimai savo šūkiuose reikalavo darbo vietų, socialinio solidarumo, didesnio darbo užmokesčio. Taksistams automobiliais užblokavus kai kuriuos išvažiavimo iš miesto kelius bei pradėjus deginti padangas, viskas vyko nelabai ramiai. Net pasitraukus nuo vietinių socialinių protestų stebėjimo ir sugrįžus prie paskutines dienas Žoržo Pompidu meno centre eksponuojamų Anselm Kiefer paveikslų, tarp jų įspūdingiausiu pasirodė sudegusių knygų koliažas „Pelenų gėlė“. Tikras galimos ateities pranašas. Ir Prancūzijoje apie ateitį pirmieji kalba menininkai bei filosofai.
Anselm Kiefer. Ash Flower, 2006
Prieš dešimtmetį skaitydamas filosofų Alaino Finkielkrauto ir Peterio Sloterdijko diskusiją knygoje "Pasaulio pulsas" ("Les Battements du monde"), dar nežinojau apie tai, jog teks Paryžiuje stebėti tiesioginę transliaciją iš renginio, kuriame Alainas Finkielkrautas bus inauguruojamas Prancūzijos mokslo akademijos nariu. Konservatyviems filosofams arba „naujųjų reakcionierių“ grupei priskiriamas Alainas Finkielkrautas (apie jį socialistas-deputatas Pascal Cherki pasakė, kad „jei šis filosofas nebūtų žydas, galėtų būti Nacionalinio fronto atstovas“) kelia aktualius klausimus. Laikytas „balta varna“ tarp prancūzų intelektualų, istoriją ir žmogaus fenomeną mato ne kaip "problemą, kurią reikia išspręsti", bet kaip mįslę, apie kurią reikia kelti klausimus, visados tuos pačius ir kaskart naujus. Taigi, kas pasikeitė, kad dabar filosofas, ginantis „meną būti tauta“, kalbantis apie Prancūzijos suverenitetui kylantį pavojų dėl arabų imigracijos ir mazochistišką Europos moralizmą, nepalaikantis moralizavimo Izraeliui dėl palestiniečių teritorijų, pakviečiamas tapti prestižinės akademijos nariu? Jo idėjos Prancūzijoje vis dar nesutinkamos vien tik aplodismentais, nes jis kalba apie požiūrio į žydus pasikeitimą kaip naujojo antisemitizmo apraišką. Pagaliau siūlo ne trinti skirtumus, o juos paversti gyvenimo varikliu. Ir darosi panašu, kad filosofų kalbos apie nacionalinį suverenitetą ir migraciją bei saugumą tampa visų politinių pakraipų diskusijų objektu Prancūzijoje.
Kaip tik tuo metu Lietuvoje vėl užvirė diskusijos dėl holokausto lietuviško suvokimo ir gavęs dešimt skambučių pakomentuoti dar neskaitytą knygą, turėjau prisiminti kaip Finkielkrautas atsako į klausimus apie žydų tapatybę po Aušvico, holokaustą ir jo atmintį, antisemitizmą ir konfliktą tarp Palestinos ir Izraelio. Anot Finkielkrauto: „jau keturiasdešimt metų bet koks maištas, bet kokia kova yra paženklinta antifašizmo antspaudu. Ir mušama moteris, ir imigrantas darbininkas, ir čilietiška chunta, ir Kambodžos vaikai, ir Gulago kaliniai – kiekvienoje iš šių aukų atgimdavo žydas, o bet kokios valdžios arogancijoje išryškėdavo siaubą keliantis nacių budelio šešėlis. Viso to rezultatas – įtrūkis, skilimas tarp abstraktaus žydo, tam tikro visų nelaimių vertės vieneto ar apibendrinto atitikmens, ir konkretaus žydo, į kurį nekreipiama dėmesio, nes atsirado šviežių aukų…“. Tame Finkielkrautas įžvelgia pavojus nesuprasti socialinės politinės tikrovės bei šiuolaikinių išsivadavimo judėjimų. Nesupratimas veda prie klaidų. Ir ne tik politikoje ar strateginiuose politiniuose sprendimuose.
Kad Paryžius yra diskusijų miestas galima buvo suprasti vien peržvelgus įvairius kvietimus jose apsilankyti (per kelias dienas jų buvo anonsuota apie kelis šimtus). Nuo valdžios šaukiamos diskusijos apie „Prancūzijos energetinė infrastruktūra: Prancūzijos achilo kulnas“ iki ūkininko iš Luaros organizuojamos dikusijos „Žemės ūkis ir skaitmeninė revoliucija“. Beje, pastaroji vyko garsiojoje Cafe de Flore, kuri kadaise buvo pamėgta intelektualų ir rašytojų (Sartro, Hemingvėjaus...), teikianti metines premijas jauniems rašytojams, o dabar mėgiama turistų ir, deja, Marine Le Pen. Nors Lietuvoje tuo metu kilusi diskusija apie „neskaitytą knygą“ kažkiek žadino susidomėjimą ja, tačiau teko pastebėti esminį prancūziškų diskusijų skirtumą: bet koks kūrinys vertinamas ne kaip iš anksto klaidingas, tariamai nesusijęs su socialine tikrove ar formalumas, kurį gali aptarti tik specialistai prie arbatos puodelio. Ir laikraščiuose, ir gatvėse bei knygynuose buvo sunku nepastebėti skelbimų apie naujausių kūrinių - Thomo B. Reverdy romano „Tai buvo miestas“ („Il était une ville“) ar Judith Perrignon romano „Viktoras Hugo ką tik mirė“ („Victor Hugo vient de mourir“) - nominavimą Deux Magots premijai, kaip ir įvairių atsiliepimų apie jų kūrybą. Nors atrodo, ką gali jaudinti Detroito griuvėsiuose besivystanti istorija ar 1885 metais vykusios V. Hugo laidotuvės. Čia bet koks idėjas keliantis kūrinys laikomas vertu rimtos kritikos. Gal todėl ir tautos ateities apmąstymo priešakyje stovintys intelektualai čia mėgaujasi išskirtiniu dėmesiu. Net kuriam laikui tapdami pašaipų objektais. Tai tik menas būti tauta...
P.S. Informacinių portalų žiniai: straipsniui ir nuotraukoms taikomos autorinės teisės, t. y. publikuojama tik su autoriaus leidimu.
2016-02-01