Paskelbtas Pentagono pranešimas apie planą, kuriame JAV karinio buvimo Europoje finansavimas didinamas keturis kartus (nuo 800 mln. iki 3,4 mlrd. dolerių). Papildomi ginklai bei įranga keliaus ir į Baltijos valstybes. Tai sukėlė tikrą Maskvos isteriją. NATO noras turėti vos vieną kovos brigadą šalyse, kurios besiriboja su Rusija, Kremliaus buvo įvertintas kaip destabilizuojantis Europos saugumą. Žinoma, apie savo planus vakarinėje šalies dalyje kurti tris naujas divizijas, Kremlius kukliai nutylėjo. Tuo tarpu RAND korporacijos (Research ANd Development) ekspertai David A. Shlapak ir Michael Johnson atliko tyrimą „Atgrasymo priemonių stiprinimas NATO rytiniame flange. Karo simuliacijos Baltijos regione“. Atramos tašku buvo dabartinė situacija, kai Rusijos agresija prieš Ukrainą nutraukė santykinai ilgai trukusius taikius ir stabilius santykius tarp Maskvos ir jos Vakarų kaimynių bei sukėlė abejonių dėl Rusijos tolimesnių ketinimų. Peržiūrėjus į situaciją mūsų regione ir įvertinus per karišką prizmę, padaryta gana logiška išvada, kad žvelgiant iš NATO perspektyvos, didžiausias pavojus kyla Baltijos šalims – Estijai, Latvijai ir Lietuvai, kurios ribojasi su Rusijos teritorija. Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, nuo 2014 metų vasaros iki 2015 metų pavasario RAND atliko karo simuliacijas, kurdama galimus Rusijos invazijos į Baltijos šalis scenarijus bei įvertindama padarinius. Šios simuliacijos parodė, kad NATO nėra pajėgi sėkmingai apginti jos pažeidžiamiausių narių teritoriją, jei laiku nesiims prevencinių priemonių. Jei NATO nesiimtų prevencinių priemonių, Rusijos karinės pajėgos ilgiausiai (apie 60 valandų) užtruktų pasiekti Estijos ir Latvijos sostines - Taliną ir Rygą. Į tokį staigų puolimą NATO galėtų reaguoti tik dviem būdais: pereiti į kruviną kontrpuolimą arbakaip Šaltojo karo metu laikinai pripažinti pralaimėjimą, kuris lemtų dar nežinomas katastrofiškas pasekmes aljansui ir Baltijos šalims.O atgrasančios prevencinės priemonės, tai ne viena, o septynios brigados (įskaitant tris šarvuočių brigadas), remiamos atitinkamų oro ir sausumos pajėgų. Būtent tokios pajėgos būtų pakankamos kovoti prasidėjus karo veiksmams bei užkirsti kelią greitam Baltijos šalių užpuolimui. Gal didėjant Kremliaus agresyvumui kai kam ir tokių pajėgų atrodytų per maža, tačiau ir jos iš esmės neleistų Maskvai tikėtis greito ir pergalingo karo, neįsitraukiant į ilgai trunkantį konfliktą su kur kas galingesniu priešininku. Visa ši prevencija NATO šalims kainuotų maždaug 2,7 milijardų dolerių per metus (iš NATO šalių daugiau nei 1 trilijono dolerių išlaidų gynybai). Ir svarbiausia išvada yra ta, kad pakankamas NATO atgrasymo priemonių finansavimas šiame regione kainuotų mažiau negu katastrofiški padariniai NATO, jei šio regiono gynyba žlugtų. Taigi prieš leidžiantis į politines kalbas apie šauktinių tolimesnį reikalingumą ar naujos ginkluotės būtinybę, reikia nepamiršti, jog ir Lietuva turi padaryti pakankamai daug, kad minėti scenarijai nebūtų įmanomi. Padarius namų darbus, bus galima ramiau žiūrėti į savo valstybės ateitį ir šalia sunkiai prognozuojamą kaimyną, kuris jau žengė ne vieną žingsnį eskaluodamas mūsų regiono militarizavimą.
2016-02-03