PANEVĖŽIO ATRADIMAI (IX dalis). Mažas kaimo detektyvas – vėžį sukelianti medžiaga kaip biokuras?

Prieš tris mėnesius važiuojant į Panevėžį teko aplankyti ir aprašyti Upytės miestelį bei jame stovinčią medinę Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčią. Simboliška, kad XVI a. gyvenęs Milano arkivyskupas Karolis Baromiejus buvo vargšų užtarėjas, nesitraukė nuo tikinčiųjų net maro metu. Tuo metu maras šienavo Europos gyventojus ir nustekeno visas šalis. Šiuolaikinis maras – tai ligos, kurias iššaukia žmonių neatsakingumas. Su šio neatsakingumo pavyzdžiu teko susidurti aiškinantis vieną su Upyte susijusią istoriją. Tuo metu dar negalvojau, kad viskas pavirs nedideliu detektyvu. Bet apie viską iš eilės.
 
Sausio 18-osios vakarą prie Panevėžio J. Miltinio teatro iš Upytės krašto apsaugos savanorio ir rajono tarybos nario Algirdo Budrio gavau maišelį su biokuro granulėmis (kuro granules su galimomis plastiko priemaišomis aptiko „Velžio komunalinio ūkio“ specialistai) bei žinią dėl Upytės gyventojų susirūpinimo – katilinėje deginamas kuras skleidžia keistą kvapą. Paprašyta ištirti šį biokurą – gal jame yra kenksmingų medžiagų. Jau kitą dieną pradėjęs skambinti visais žinomais Panevėžio aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos priežiūros telefonais gavau netikėtą rezultatą – niekas nenori imtis šio tyrimo. Vieni tiria tik aplinką, bet ne kurą, kiti vertina dar kitų atliktų tyrimų rezultatus ir pan. Matydamas, kad mano skambučiai į regionines aplinkos apsaugos institucijas tyrimo nepaspartina, surašyti raštai iškeliavo ir Aplinkos apsaugos agentūrai. Nors žinojau centrinės biurokratinės mašinos apsukų tempus, tačiau tikėjausi, kad galimas neigiamas poveikis žmonių sveikatai bus svarbiausiu argumentu pradėti skubius tyrimus. Be to, tokį kurą perkant centralizuotai, juo galėjo apsirūpinti ir kitos katilinės. Paprašiau atlikti Upytės aplinkos taršos tyrimą ir imtis priemonių, jei įtarimai pasitvirtintų.
 
Tuo pačiu metu Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas taip pat gavo Upytės kaimo gyventojo pranešimą telefonu apie galimai nuodingas medžiagas biokuro sudėtyje. Tačiau sausio 20 d. atliekant neplaninį Upytės katilinės patikrinimą aplinkosauginių pažeidimų nenustatyta. Pasirodo, „oro taršos šaltinių ir jų išmetamų teršalų inventorizacija“ galioja net penkerius metus (!?), o kuro įsigijimas per biokuro biržą veikia kaip kokybės garantija. Tačiau jau sausio 21 d. gavęs prašymą įsijungė ir Panevėžio visuomenės sveikatos centras. Ir pastarojo centro siūlymu Kupiškio aplinkos apsaugos agentūra sausio 26 d. jau atliko iš katilinės išmetamų teršalų laboratorinius matavimus. Ir vėl – teršalų koncentracija neviršijo normų. Tiesa, įtartinas kuras jau nebebuvo naudojamas.
 
Kaip ir pasiektas rezultatas – Upytės gyventojai nebejaučia įtartinų kvapų, įtartinas kuras nebenaudojamas, o valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat informuota apie atliktus tyrimus. Tačiau pateikus mėginius biokuro tyrimo laboratorijai „Axis Industries“, laukė netikėtumas. Vasario 10-12 d. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad „Velžio komunalinio ūkio“ atvežto biokuro sudėtyje buvo nemenka formaldehido koncentracija. Kas nežino - formaldehidas yra naudojamas baldų, plastikinių apdailos medžiagų, presuotos medienos, izoliacinių medžiagų gamyboje bei įeina į šių medžiagų sudėtį. Formaldehidas – bespalvės aštraus, dirginančio kvapo dujos. 2004 m. Tarptautinis vėžio tyrimo centras padarė išvadą: yra pakankamai įrodymų, kad formaldehidas sukelia žmogui nosiaryklės vėžį. Taigi formaldehidas buvo priskirtas veiksniams, kurių nuodingumas žmogui įrodytas. Šis cheminis alergenas – dažna profesinės kontaktinės alergijos ir profesinės bronchų astmos priežastis.
 
Po šio tyrimo net ir skeptikams turėtų būti aišku, kad nuodingas biokuras  – baldų pramonės atliekos. Rasti užrašai ant maišų - rusų kalba. Biokuro granulės nupirktos per kuro biržą, o sertifikatuose cheminė sudėtis nenurodoma – tik kaloringumas ir kiti parametrai. Dabar ir vartotojų teisių apsaugos tarnybos kreipimasis į Energetikos ministeriją – nustatyti aiškius reikalavimus kieto kuro kokybei – įgyja naują prasmę. Tačiau kokios viso šio mažo detektyvo pasekmės? Juk  negalima sąmoningai nuodyti žmonių vėžį sukeliančiomis medžiagomis net už pigiausią kainą įsigyjant kuro. Kokia Energetikos ministerijos, kuri nustato energijos išteklių kokybės reikalavimus, atsakomybė už veikimą ar neveikimą? Kokiose dar katilinėse pleškinamos baldų pramonės atliekos nupirktos per biokuro biržą ir kaip tai vertina pati birža? Kokia prokuratūros pozicija ginant viešąjį interesą šioje istorijoje? O Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri reguliuoja kainas ir skiria įspėjimus įmonėms perkančioms per mažą biokuro kiekį ką siūlo tokioje situacijoje? Atsakomybė, kaip ir atsakymai kažkur pakeliui...
 
2016-03-21
© 2024 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.
Save
Cookies user preferences
We use cookies to ensure you to get the best experience on our website. If you decline the use of cookies, this website may not function as expected.
Accept all
Decline all
Skaityti daugiau
Statistiniai
Google Analytics
Sutinku