Pilies sargyba. Skirtingai nuo istorikų, žmonės linkę idealizuoti senuosius laikus, mėgdžioti juos, vadinti “aukso amžiumi”. Tačiau visada, ir ankstesniais laikais, buvo nusikaltimai. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė nebuvo išimtis: žmogžudystės ir plėšimai, svetimų valdų užpuolimai ar išprievartavimai tai pat buvo. Kaip rašo istorikas A. Ragauskas, policijos funkcijas atliko Vilniaus pilies įgula, kuri patruliuodavo, saugodavo miesto vartus, suimdavo nusikaltėlius ir juos prižiūrėdavo Pilies kalėjime. Jei, tarkime, bajoras nužudydavo kitą bajorą, į įvykio vietą atvykdavo pareigūnas vaznys ir užfiksuodavo patį faktą. Tada teismui buvo pateikiamas skundas, vaznys nešdavo šaukimą kaltinamajam. Pasitaikydavo, kad šis primuša vaznį ar net liepia suvalgyti atneštą šaukimą. Šiaip ar taip, pakviestasis turėdavo atvykti į teismą, o jei neatvykdavo, būdavo pripažįstamas kaltu. Jei asmuo pripažįstamas kaltu, jam paskiriama banicijos (ištrėmimo iš krašto) arba infamijos (garbės atėmimo) bausmė. Garbės atėmimas reiškė, kad asmuo netenka bajoro privilegijų. Bajorai galėdavo kreiptis į didįjį kunigaikštį, o šis kartais nuosprendį panaikindavo. Žinoma, netrūkdavo ir įvykdytų bausmių. Kalbant apie mirties bausmes, garbingiausia buvo nukirsdinimas - paprastai taikytas bajorams. Negarbinga bausmė bajorams buvo kartuvės, o žemiausio luomo nusikaltėliams taikytas ketvirčiavimas. Visos bausmės vykdytos viešai prie Vilniaus Rotušės.
Tačiau grįžtant į pastarąjį šimtmetį galima apibendrinti taip - organizuotas nusikalstamumas Lietuvoje keitėsi priklausomai nuo Lietuvos geopolitinės padėties ar priklausomybės. Paskutiniais Rusijos imperijos gyvavimo metais organizuotas nusikalstamumas buvo glaudžiai susijęs su Rusijos nusikalstamu pasauliu, kurio organizuočiausios formos apimdavo plėšikavimą, arklių vogimą, sukčiavimą, pinigų padirbinėjimą. Žinoma, Lietuvos specifikai įtakos turėjo etninė miestų sudėtis. Todėl, jei neskaitytume Blindos ir kitų provincijoje veikusių garsių plėšikų „šaikų“, miestuose organizuotas nusikalstamumas buvo tampriai persipynęs su Rusijos imperijos kitomis tautomis. Tuo ypač pasižymėjo Vilniaus nusikalstamas pasaulis, kuris turėjo savas tradicijas, žargoną ir nusikaltimų specializacijas. Tiesa, dėl antijudaistinių nuotaikų jau nuo XVIII a. pabaigos leistuose Vilniaus laikraščiuose daugiausia tik žydai buvo aprašomi kaip nusikaltėliai.
Bruderferajn. Štai Monika Piątkowska prieš ketverius metus išleistoje knygoje apie Vilniaus nusikalstamą pasaulį rašė, kad mieste 1911 m. sausio mėn. atsirado „Bruderferajn“ pavadinimą gavęs nusikaltėlių susivienijimas. „Bruderferajn“– jidiš kalboje reiškė broliją. Taigi tuo metu du garsūs Vilniaus nusikaltėliai – Sashka Lichtsohnas (dar kitaip vadinamas Chanu Bobkesu) ir jo bendras Aaronas Wojcikas – nusprendė įkurti slaptą nusikaltėlių „savitarpio pagalbos“ organizaciją. Jie turėjo savo iždą, vadinamą „obščiaką“, garantavusį, kad suimtas nusikaltėlis turės apmokamą advokatą ir šeima gaus nedidelę finansinę paramą.
Tačiau su Lietuvos geopolitinio statuso pasikeitimu nutrūko buvę ryšiai su Rusijos nusikalstamu pasauliu. Taip pat dviems dešimtmečiams išsiskyrė Vilniaus bei likusios Lietuvos keliai. Dar vykstantis I pasaulinis karas, karo sąlygoti nepritekliai, valdžių kaita ir teisėsaugos silpnumas sąlygojo gausių plėšikų gaujų atsiradimą. Po I pasaulinio karo „Bruderferajn“ susivienijimui priklausė apie 1000 Vilniaus nusikaltėlių. Jų nusikaltimai kurį laiką nebuvo tiriami. Trumpai pabuvęs lietuvių rankose (lietuvių kriminalinio skyriaus vedėjas J. Drelingas rado čia 5000 surašytų protokolų apie nusikaltimus, kurie nebuvo pradėti tirti. Paskui Vilnius tapo marionetinės Vidurinės Lietuvos (Litwa Srodkowa) sostine, kol 1922 metais miestas ir kraštas buvo galutinai prijungti prie Lenkijos. Buvusi neapibrėžta politinė situacija ir sunki ekonominė padėtis sukėlė nusikalstamumo augimą. Tuo naudojosi „Bruderferajn“ ir stiprino savo įtaką. Nors brolijos „Bruderferajn“ nariai plėšikavo ir vogė, tačiau daugiau pajamų duodavo turto prievartavimas arba reketas. „Bruderferajn“ pradėjo terorizuoti bet kurį labiau pasiturintį žmogų ir ne tik turėjo jų kartotekas, mokamų pinigų apskaitą, tačiau ir jų namus žymėdavo specialiais ženklais.Vagims buvo paskirstyti atskiri miesto kvartalai, o ženklai reikšdavo, ar butą, namą galima apvogti ar ne, ar yra ką pavogti ar nėra. Atsisakiusieji mokėti buvo baudžiami, nevengiant ir žiauraus susidorojimo.
„Bruderferajn“ lyderiu buvo Saczka Lichtsohnas, kurį „brolijos“ nariai vadino pirmininku. S. Lichtsohno buto kambaryje buvo įrengtas organizacijos biuras, o šiaip vadovai rinkdavosi ties Naugarduko ir Pylimo gatvių sankryža esančiame vienaaukščiame name. Čia prie alaus bokalo jie bausdavo nusižengusius ir išdavikus, kuriems bausmės buvo griežtos. S. Lichtsohno bijojo ir miestiečiai, ir nusikaltėliai. Nors prieškario Vilniaus nusikaltėlių susivienijimas buvo vienas žinomiausių, Varšuvoje taip pat veikė Taty Tasiemkio gauja, kuriai vadovavo PPS partijos narys ir politikas Łukasz Siemiątkowskis bei Zygmunto Pachowskio “Chińczyka” (Kino) gauja.
Al Caponės parankinis. „Bruderferajn“ galiojo nerašytas nusikaltėlių garbės kodeksas. Buvo vengiama žmogžudysčių. Plėšti kitus vagis, moteris ir kaimynus buvo laikoma didžiule negarbe. Tik 1924 m. nusikaltėlių asociacijai nebuvo sėkmingi. Tais metais „Bruderferajn“ nariai nušovė plėšiką Elką Gurwiczių, kuris buvo nuteistas mirties bausme už S. Lichtsohno autoriteto negerbimą. Elkos bičiuliai Vilniaus policijai išdavė visus „Bruderferajn“ užkulisius: struktūrą, pajamų šaltinius, įvykdytus nusikaltimus. Prasidėjo kratos ir suėmimai. Grupuotės lyderiai ir kiti grupuotės nariai buvo nuteisti kalėti. Vilnių pasidalijo mažesnės nusikaltėlių gaujos. Kai atlikę bausmę buvę nusikaltėlių autoritetai sugrįžo į Vilnių ir ėmėsi bandymų susigrąžinti savo įtaką mieste, S. Lichtsohnas ir Zeligas Lewinsonas subūrė gaują, kuri pasivadino „Aukso vėliava“ („Złoty Sztandar"). Gauja specializavosi plėšti nedidelius Vilnijos bankus ir kredito kasas, pašto traukinius.Vilniaus nusikaltėlių susivienijimo “auklėtiniu” buvo ir Berek Krawiec, kuris išvyko į Čikagą ir tapo Al Caponės gaujos nariu. 1932 m. jis po eilės nusikaltimų Amerikoje atvyko į Vilnių – „ilsėtis“. Būtent čia jis sugalvojo nusikaltimą amerikietišku stiliumi – vaiko pagrobimą išpirkai. „Aukso vėliavos“ nariai pagrobė turtingiausiu Vilniaus žmogumi vadinto lombardo „Kresowia“ savininko Leibowicziaus aštuonmetį sūnų Joselį ir pareikalavo už jį 14 tūkstančių zlotų išpirkos. Joselio tėvui pavyko surinkti nusikaltėlių reikalaujamą sumą, bet policija su agentų pagalba atskleidė nusikaltimą. Berniuką paleidę gaujos nariai spruko. S. Lichtsohnas gavo ketverius metus kalėjimo. Pagrobimo iniciatorius Berek Krawiecpo dėl šio nusikaltimo taip pat buvo ieškomas, tad per pietų Lenkiją, Karpatus pabėgo į Ameriką. Pabėgimo metu buvo persirengęs ir karininku, ir policininku. Persirengęs policininku viename miestelyje dalyvavo savo paties paieškoje, kol naujai padarytame karste įveikė visas policijos užtvaras ir dingo iš Lenkijos. Vadovavimas gaujai perėjo į Zelig Lewinsono rankas, kol kaip ir visi etniniai žydai 1941 metų vasarą buvo sušaudytas.
Kova su plėšikais. Kova su nusikaltėlių gaujomis Lietuvoje buvo arši – 1919-1937 m. kovodami su nusikaltėliais žuvo 88 Lietuvos policininkai. Pirmieji susidūrimai vyko jau 1918 m. rudenį, kai Gruzdžių valsčiuje siautėjo „Gruzijos būrys“, vadovaujamas „plienčiko“ (pabėgusio karo belaisvio) gruzino. Nužudė miestelio krautuvininkę ir atsiuntė raštą, kad išpjaus visus turtingesnius miestelio gyventojus. Miestelėnams užsibarikadavus prie bažnyčios dešimties plėšikų būrys, gerokai įkaušęs, buvo pasitiktas šūviais. Keturi nukauti, o vadeiva sulaikytas. Jo slėptuvėje Dimkiškių miške rasta daug ginklų, drabužių, aukso, brangenybių... Iki pat 1923 m. Lietuvos milicija iki pasivadindama policija kovojo su gerai organizuotomis ir ginkluotomis plėšikų gaujomis. Pavyzdžiui, vien 1920 m. Lietuvoje buvo įvykdyta 500 ginkluotų apiplėšimų – buvo užpuolami paštai, parduotuvės, sandėliai, privatūs namai. Šių užpuolimų metu plėšikai nužudė 225 žmones, o buvo suimta ar nušauta beveik pusė tūkstančio plėšikų. Viena garsiausių operacijų buvo Srolio Galperovičiaus “Šac” ir brolių Lvovčikų gaujos likvidavimas. Po Solovejčikų banko apiplėšimo Kaune 1920 m. rudenį (pagrobta 3 mln. ostmarkių) lietuvių kriminalinės policijos skyrius su kariuomenės pagalba likvidavo šią gaują ir sulaikė 36 plėšikus. Galperovičius prisipažino apiplėšęs 37 parduotuves.
Susidorojus su organizuotu banditizmu kriminalinei policijai teko kovoti su ne mažiau aršiais pavieniais plėšikais. Vieno plėšiko Broniaus Kazlausko gipsinis biustas net pateko į tuometinį kriminalinės policijos muziejų. B. Kazlauskas dirbdamas kalėjimo prižiūrėtoju padėjo pabėgti plėšikui Balsiui, paskui slapstėsi miškuose ir plėšikavo. Sklido gandų apie tariamą drąsą, nes niekaip nepavykdavo jų pagauti. Tik 1934 m. lapkričio 7 d. plėšikas buvo pastebėtas Darbėnuose. Policininko paprašytas parodyti dokumentus išsitraukė “Walther”, tačiau ginklą išmušė iš rankų. Jis atsišaudydamas kitu ginklu spruko. Tačiau sužeistas nusišovė. Jo kišenėse rasti keturi pistoletai ir revolveriai. O policininkas nuginkluodamas plėšiką panaudojo „džiu-džitsu“ metodus, nors nebuvo jų mokytas. Šio kovos meno mokė aukštesniojoje policijos mokykloje.
Kontrabandininkų kasta. Sausas įstatymas JAV 1920-1933 m. sudarė galimybes nusikalstamiems susivienijimams gauti milžiniškus viršpelnius. Taip ir Lietuvoje iki 1939 m. klestėjo nelegali prekyba kontrabandiniu spiritu bei alkoholiniais gėrimais. Pagal to meto skaičiavimus net iki pusės vartojamo alkoholio Lietuvoje buvo kontrabandinis. Kadangi tam reikėjo organizuotų grupių ir tarptautinių ryšių, šešėlinis pasaulis mezgė savo ryšius už Lietuvos ribų – su Vokietija ir Olandija, kur pirko spiritą ir gabeno nelegaliais keliais į Lietuvą. Tuo metu Lietuvoje klestėjo ir kontrabandininkai, kurie turėjo savas, gerai organizuotas kontrabandininkų draugijas. Vokietijos pasienyje kontrabandininkų kasta gyvavo nuo senų laikų, eidama knygnešių pramintais keliais. 1922-1923 m. Klaipėdos krašte buvo apie 10 tūkst. kontrabandininkų. Kontrabandinių tinklų organizatoriai buvo apsirūpinę kelių valstybių pasais. Jų agentais pasienio rajonuose kontrabandines prekes skirstydavo mažesnėmis partijomis, parinkdavo žvalgų sekti pasienio sargybai, vežikų, nešikų ir vedlių per sieną. Pelningiausia preke buvo grynas spiritas, kuris Olandijoje ir Vokietijoje kainavo 8-10 centų už litrą. Lietuvoje kaina pakildavo iki 15 litų. Pelnas – 1400 proc. Net ir netekus trečdalio krovinio – kontrabandininkams tai buvo laimėjimas, tačiau pasienio policija sulaikydavo tik dešimtadalį visos kontrabandos, gabenamos per Klaipėdos kraštą (iki 1927 m. – už pusę milijono litų kasmet). Kontrabandininkai savo siuntas gindavo, būdavo ginkluoti net ir kulkosvaidžiais. Pavyzdžiui, 1926 m. vasario 6 d. ties Šventosios upės žiotimis pasienio policijos laivas sutiko kontrabandininkų laivą “Kionigsberg-Willy”, kuris pasuko į atvirą jūrą. Besivydama policija iš kulkosvaidžių trupino kontrabandininkų laivo kajutes, tačiau kontrabandininkai taip pat atsakė šūviais. 40 mylių trukęs persekiojimas nutrauktas pasibaigus šoviniams. Iš agentų buvo sužinota, kad laivas gabeno 21 000 litrų spirito. Paprastai kontrabandininkai iškraudavo spirito skardines, tačiau kol pasienio sargybiniai juos pamatydavo, pusšimtis vyrų per trejetą minučių iškraudavo visą kontrabandą ir dingdavo tamsoje. Kontrabandininkai naudojo tobulesnę techniką – estų laivas „Albatros“ 26 tonas spirito galėjo gabenti 850 jūrmylių 47 km per valandą greičiu. Kontrabandininkai jiems siūlydavo po litą už praleistą litrą ir iki 800 litų kyšius. Pasienio policininkai už sulaikytą kontrabandinio spirito litrą gaudavo 2 litrų premiją. Iki 1929 m. sulaikyta 2954 kontrabandininkai su 150 laivų. Du trečdaliai kontrabandos plaukė per Vokietijos sieną, tad tarptautinis bendradarbiavimas buvo neišvengiamas.
Tarptautinis bendradarbiavimas. Sėkmingai kovai su sienų nepripažįstančiais nusikaltėliais Lietuva viena pirmųjų, po Vokietijos ir Danijos, užmezgė ryšius su 1923 m. Vienoje įsteigta Kriminalinės policijos tarptautine komisija. Lietuvos kriminalinės policijos viršininkas P. Pamataitis 1935 m. netgi buvo išrinktas Tarptautinės kriminalinės policijos viceprezidentu.Tarptautinis nusikalstamumas paliesdavo ne tik Klaipėdą, bet ir Kauną. 1936 m. gruodžio 21 d. Kaune buvo sulaikyti trys svetimšaliai aferitai suklastotais pasais: Čekoslovakijos piliečio Fukso ir Persijos – Jakobo Peričo. Kitas pasivadino Donu Kleinu ir Chaimu Tobias Rodzinskiu, atvykusiu iš Lenkijos ieškoti pabėgusios dukters. Susisiekus su kitų valstybių kriminalistais paaiškėjo, jog pastarasis yra J. Volfas Rotsztajnas, Fuksas - J. Perič-Peričas. Abu iš Lenkijos. O trečiasis Chidal Rudoi pasirodė esąs iš Rumunijos. Visi buvo policijos ieškomi tarptautiniai kišenvagiai. Lietuvos policijai teko ir kiti iššūkiai. Nors 1936 m. buvo nuteisti 14 827 nusikaltėliai, buvo išaiškinama iki 90 proc. nusikaltimų, o sunkių – nužudymų, plėšikavimų, stambių vagysčių – 100 proc. Per du dešimtmečius Lietuvoje buvo įvykdyta apie 750 000 nusikaltimų (apie 23 000 sunkių nusikaltimų), tad kriminalinė policija tikrai turėjo, ką veikti. Iki 1935 m. sukaupta 13 615 nusikaltėlių visų pirštų daktiloskopinių kortelių, 56 370 pavienių pirštų atspaudų kortelių. Palyginimui tuo metu Danijos identifikacijos centre per 35 metus buvo sukaupti 107 000 nusikaltėlių pirštų atspaudai. Kriminalinės policijos laboratorijoje buvo atliekama iki pusės tūkstančio ekspertizių kasmet.
Okupacija ir nusikaltimai. Lietuvai praradus neprikausomybę ir mūsų nusikaltėlius pradėjus siųsti į Sovietų Sąjungos lagerius kūrėsi nauja nusikaltėlių ryšių geografija. Tiesa, iš pradžių okupantai paleido 245 komunistus (kurie kalinti už dokumentų padirbinėjimą, nelegalų sienos perėjimą, terorizmą ar antivalstybinę veiklą) ir 525 kriminalinius nusikaltėlius – 49 plėšikus, 119 žmogžudžius, 132 vagis. Tačiau dėl kaltinimų įvairiais kriminaliniais ar kriminalizuotais nusikaltimais po II pasaulinio karo per dešimtmetį į GULAG‘o lagerius bei kalėjimus buvo išvežta iki 70 tūkst. žmonių iš Lietuvos.
Daug kas keitėsi nuo 6-ojo dešimtmečio. Egzistavusi komunistinė nomenklatūrinė sistema buvo labai paranki atsirasti naujos rūšies “šešėliui”. Tai buvo pagal to meto matą ekonominiai nusikaltimai, kurių tyrimai dažniausiai neprasidėdavo arba buvo nutraukiami pagal telefoninės “teisės” principus. Nors 1962 m. ideologiniais motyvais buvo pagrįsta tezė, kad gerėjant gyvenimui mažės nusikalstamumas, o represinės priemonės bus pakeistos profilaktinėmis, tačiau nusikalstamumas didėjo. 1968-1979 m. Lietuvos SSR VRM etatų padaugėjo ketvirtadaliu, o milicininkų – pusantro karto. Nuo 1971 m. pastebimas ryškus nusikalstamumo augimas. Dvigubai sparčiau augo smurtinių nusikaltimų – žmogžudysčių, sužalojimų – padarytų dėl „buitinių motyvų“. Taip iki aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės formavosi būsimo organizuoto nusikalstamumo pradmenys. Kriminalinės paieškos darbuotojai 1970-1979 m. oficialiai skelbėsi atskleidžiantys 93-96 proc. visų nusikaltimų. Nuo aštunto dešimtmečio vidurio daug nusikaltimų padarydavo jaunuoliai, o nepilnamečiai pusę savo nusikaltimų įvykdydavo grupėmis. Kaip tik 1977-1979 metais VRM atliko organizuoto nusikalstamumo dinamikos ir struktūros tyrimą. Paaiškėjo, kad prieš 1979 m. kriminalinių grupinių nusikaltimų išaugo ketvirtadaliu – iki 1610. Kas trečias išaiškinamas nusikaltėlis priklausė grupėms, kurios įvykdydavo pusę plėšikiškų užpuolimų, trečdalį valstybinės ir asmeninės nuosavybės grobimų, dešimtadalį žmogžudysčių. Organizuotas nusikalstamumas Lietuvoje įgavo naujus mastus su Lietuvos didesniu urbanizavimu. Vadinamoji planinė ekonomika, nepaisant buvusių kontrolės svertų, leido nuslėpti dalį “nesuplanuotos” produkcijos ir nukreipti ją ten, kur nomenklatūros atstovai susitardavo. Dar negalima pamiršti, kad atsiradus minimaliai užsienio turizmo galimybei bei žydų ir vokiečių emigracijai, atsirado ir tuo metu nelegali prekyba valiuta (1976 m. sulaikyti 46 žmonės su 4 kilogramais aukso dirbinių). Nepaisant represinių veiksmų, atsirado šešėliniai milijonieriai ir jų milijonai dar iki gorbačiovinės pertvarkos laikų bei pirmųjų kooperatyvų atsiradimo. Su pertvarka ir planinės ekonomikos sistemine krize, eikvojant pusę biudžeto kariniams poreikiams ir priešpriešai su Vakarais, su didesniais vartojimo poreikiais ir natūraliu sisteminiu prekių deficitu susidarė labai palanki terpė veikti ir naujoms organizuotoms nusikaltėlių grupuotėms, kurios galutinai susiformavo 1987-1989 metais. Nors karas Afganistane, atvėręs narkotikų kurjerių kelius, tačiau daugiau buvo kovojama su vietos gamintojais. Vietos registruotų narkomanų skaičius perkopė tūkstantį. 1988 m. kas penktas nusikaltimas buvo grupinis. Vienas paskutinių LSSR VRM struktūrinių naujadarų buvo 6-ojo skyriaus sukūrimas kovai su organizuotu nusikalstamumu.
Nauji nusikaltimų horizontai ir kova su gaujomis. Paskutinis Lietuvos geopolitinio statuso pasikeitimas buvo susijęs su nepriklausomybės atgavimu. Keitėsi viskas – technokratinis įmonių valdymas perėjo į privatizavimo etapą, kuris buvo susijęs ir su fiktyviais bankrotais, fiktyviais pardavimais, finansinėmis piramidėmis ir dar daug kuo, o ypač su korupcija, kuri nusikalstamoms grupėms leido visame šitame procese aktyviai reikštis. Lietuvos sienos atsivėrė užsienio turizmui, o tai atvėrė naujas galimybes ir nusikalstamam pasauliui. Ir nuo kovojančių su organizuotu nusikalstamumu priklausė, kaip greitai išeisime iš organizuotų gaujų siautėjimo ir akiplėšiškos korupcijos laikotarpio su visais jo atributais - susišaudymais, užsakomosiomis žmogžudystėmis, neužkardomu narkotikų platinimu ar nestabdoma prekyba žmonėmis. Išėjome. Vilniaus brigada, Tulpiniai, Daktarai... – liko tik kriminalinės istorijos puslapiuose.
2016-04-12