Lietuvos saugumo aplinka pasikeitė taip, kad mūsų žvalgyboms vien stebėti, rinkti informaciją ir prognozuoti grėsmes nebepakanka
Priešiškos valstybės prieš Lietuvą ir jos sąjungininkus naudoja kibernetines atakas, sabotažą, informacines operacijas, žvalgybą, diversijas ir kitus hibridinio poveikio būdus. Žvalgybos įstatymas jau suteikia žvalgybos institucijoms teisę taikyti išorės rizikos veiksnių, pavojų ir grėsmių šalinimo priemones, tačiau be įstatymu apibrėžtų galimybių. Užregistravau įstatymo pakeitimą, kuriuo siekiama šią bendrą kompetenciją konkretizuoti ir pritaikyti prie dabartinės saugumo aplinkos. Todėl siūloma modernizuoti Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymą ir aiškiai nustatyti, kad tam tikrais atvejais Lietuvos žvalgybos institucijos gali ne tik nustatyti grėsmę, bet ir aktyviai ją neutralizuoti.
Jeigu priešininkas ne tik renka informaciją apie Lietuvą, bet ir bando paralyžiuoti mūsų sistemas, organizuoja sabotažą ar vykdo kibernetines operacijas, valstybė turi turėti teisines priemones į tokią grėsmę reaguoti. Žvalgyba neturi būti institucija, kuri tik stebi, kaip priešas veikia. Ji turi gebėti veikti. Ne tik stebėti grėsmę, bet ir ją neutralizuoti. Projektu siūloma įtvirtinti naują „neviešo poveikio operacijos“ institutą. Tokios operacijos būtų galimos tik tada, kai egzistuoja konkreti grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui ir kai kitomis žvalgybos priemonėmis jos nebūtų įmanoma laiku pašalinti.
Kartu projekte nustatomi būtinybės, proporcingumo, teisėtumo ir žmogaus teisių apsaugos principai. Tai reiškia, kad būtų pereinama nuo abstrakčios galimybės „šalinti grėsmes“ prie aiškiai apibrėžto teisinio mechanizmo: kada galima veikti, prieš ką galima veikti, kokiomis priemonėmis ir kas turi autorizuoti operaciją. Pagal projektą autorizavimo sprendime turėtų būti nustatytas operacijos tikslas, teisinis ir faktinis pagrindas, grėsmė, leidžiamos poveikio priemonės, trukmė, veikimo ribos ir kontrolės sąlygos. Pavyzdžiui, kibernetinėje erdvėje neužtenka tik gintis. Vienas svarbiausių projekto elementų – teisė vykdyti aktyvius kibernetinio poveikio veiksmus prieš užsienio valstybių, jų institucijų ar su jų žvalgybos ir saugumo struktūromis susijusių subjektų informacines sistemas. Tai galėtų apimti teisės aktuose nustatytais atvejais atliekamą poveikį sistemų duomenims, programinei įrangai ar veikimui, įskaitant priešiškos infrastruktūros blokavimą, neutralizavimą ar veikimo sutrikdymą. Tačiau tokie veiksmai nebūtų savarankiška žvalgybos pareigūno teisė. Jie galėtų būti atliekami tik pagal iš anksto autorizuotą neviešo poveikio operaciją ir laikantis būtinybės, proporcingumo bei tarptautinės teisės principų.
Europa jau juda šia kryptimi. Moderni žvalgyba Europoje nėra suprantama vien kaip informacijos rinkimas. Vis daugiau dėmesio skiriama gebėjimui laiku užkirsti kelią grėsmei ir ją neutralizuoti. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Vokietija. 2026 m. rugpjūčio 12 d. Vokietijos federalinė vyriausybė patvirtino žvalgybos reformos projektą, kuriuo siekiama išplėsti Federalinės žvalgybos tarnybos (BND) ir Federalinės Konstitucijos apsaugos tarnybos (BfV) galimybes reaguoti į kibernetines ir hibridines grėsmes. Numatoma plėsti techninės žvalgybos galimybes, sudaryti teisines prielaidas plačiau naudoti dirbtinį intelektą, biometrinę analizę, tirti informacines sistemas ir tam tikrais atvejais aktyviai paveikti priešišką infrastruktūrą. Kartu Vokietijoje numatoma stiprinti nepriklausomą teisinę kontrolę.
Valstybė negali rinktis tarp saugumo ir demokratinės kontrolės. Reikia abiejų. Žvalgybos institucijoms turi būti suteikti XXI amžiaus įrankiai, tačiau kartu turi būti aišku, kas, kada ir kokiomis sąlygomis gali jais naudotis. Negalima pasyviai sėdėti ir laukti, ką ir kaip potencialus agresorius dar sugalvos ir mums pritaikys. Tikiuosi šis projektas paskatins aktyviai diskusijai.
