Neatsiprašinėsiu – politikai turi kalbėti ir aiškinti savo požiūrį. Dabar galėčiau kalbėti apie viską, ypač apie vaikus, bet kalbėsiu apie atmintį. Įsivaizduokime, Vilnių be senamiesčio arba žmogų be atminties, kuris gyvena tik šia diena ir galvoja, jog Černobylio nebuvo ir Astrave yra tik šiuolaikinis biznis, o dalijamos jodo tabletės tiesiog skanios. Viskas atrodytų tikrai kitaip ir mes, ko gero, būtume kitokie. Dažnas politikas sako, kad yra kitų svarbesnių ar tiesiog svarbių dalykų, kuriems reikia dėmesio, o mūsų istorinė atmintis palauks arba jos geriau gali nebūti, nes reikia tik džiaugtis gyvenimu čia ir dabar.
Programos projekte kol kas istorinės atminties politikos nėra, bet ji bus, nes mes žinome kokius principus gynėme ir giname:
- Pirmiausia principingą požiūrį į XX a. Lietuvos laisvės kovas ir jų įamžinimą, nes tai simbolizuoja nesusitaikymą ir neprisitaikymą.
- Dialogą su buvusiais tremtiniais ir kaliniais, kurių vis mažėja, bet šiuo metu Lietuvoje jų yra 30 tūkst., bet negalime jų palikti užribyje, kai kalba eina apie jiems, svetimųjų prievartą patyrusiems, svarbius atminties dalykus.
- Visuomenės švietimą ir jaunuolių patriotinį ugdymą, nenusileidžiant ir neužleidžiant vietos mėginimams vardan politinio korektiškumo žeminti Lietuvos laisvės kovų herojų, iš anksto jiems primetant nebūtas kaltes be jokių tyrimų bei mėginant iš išorės padiktuoti kitokį Lietuvos istorijos matymą.
- Mes nesibaidome Lietuvos valstybingumo ženklų, nors galime ir čia nesutarti dėl to, kokioje erdvėje ir kokie valstybingumo simboliais turi būti. Dėl to mums nereikia prisitaikyti prie kokios nors politinės konjunktūros ar kaitalioti požiūrį, ar demonstruoti proginę empatiją.
- Istorinė atmintis mums padeda atsirinkti, padeda patikrinti, ar konkreti politika yra priimtina mūsų besikeičiančiai visuomenei. Demokratinių diskusijų ir kritikos, skaidrumo ir aiškumo trūkumas, kaip rodo istorija, veda prie piktnaudžiavimų valdžia. Ir baltos dėmės gali būti ne tik istorijoje, bet ir biudžete ar Vyriausybės sprendimuose.
- Kaip moko istorinė patirtis – kad tai suprastume, reikia matyti daiktus tokius, kokie jie yra, kad pakeistume – reikia daryti. Kad galėtume daryti – reikalingas piliečių pasitikėjimas. Tai yra dabarties istorijos kūrimas ir istorinė atmintis, mano giliu įsitikinimu, yra mūsų nacionalinio saugumo atrama.
Ekranvaizdis iš 2020 liepos 11 d. TS-LKD Tarybos posėdžio transliacijos.