Arvydas Anušauskas

Šian­dien su­kan­ka 74-eri me­tai nuo tos die­nos, kai 1940 me­tų rugp­jū­čio 3-ią­ją 20 ma­rio­ne­ti­nio Lie­tu­vos liau­dies Sei­mo įga­lio­ti­nių va­žia­vo į tuo­me­ti­nės So­vie­tų Są­jun­gos cen­trą Ru­si­ją įteik­ti so­vie­ti­nei Aukš­čiau­sia­jai Ta­ry­bai „Dek­la­ra­ci­ją dėl Lie­tu­vos į sto­ji­mo į So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­tį“ ir iš­kart gau­ti for­ma­lų su­ti­ki­mą tap­ti dar vie­na SSSR ko­lo­ni­ja.

Oku­pan­tų suo­rga­ni­zuo­ta­me ne­va sa­va­no­riš­ko pri­si­jun­gi­mo far­se da­ly­va­vo ir ne­ma­žai kū­ry­bi­nių as­me­ny­bių – tarp įga­lio­ti­nių bu­vo poe­tė Sa­lo­mė­ja Nė­ris, kul­tū­ros vei­kė­jas, spau­dos ir ra­di­jo dar­buo­to­jas Juo­zas Ba­nai­tis, ra­šy­to­jai Pe­tras Cvir­ka, Liu­das Do­vy­dė­nas, Liu­das Gi­ra, An­ta­nas Venc­lo­va, tuo­me­ti­nio pre­zi­den­to Jus­to Pa­lec­kio žmo­na mo­ky­to­ja Ge­no­vai­tė Pa­lec­kie­nė, ope­ros so­lis­tė Alek­sand­ra Staš­ke­vi­čiū­tė ir ki­ti. Vi­sus juos į po­li­ti­kos aukš­tu­mas iš­kė­lė 1940 me­tų bir­že­lio 15 die­ną ko­mu­nis­ti­nės SSSR įvyk­dy­ta Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja, nuo ku­rios pra­ėjus vos mė­ne­siui bu­vo iš­rink­tas ir va­di­na­ma­sis Lie­tu­vos liau­dies Sei­mas. Lie­pos 23 d. jis ir įga­lio­jo gru­pę par­la­men­ta­rų iš Mask­vos par­vež­ti „Sta­li­no sau­lę“. Anks­čiau, kol ne­bu­vo jau šian­die­ni­nės Ru­si­jos anek­suo­tas Kry­mas ir ban­do­ma at­plėš­ti da­lį Ukrai­nos, lie­tu­viams ne­la­bai bu­vo svar­bi ir da­ta prieš sep­ty­nias­de­šimt ket­ve­rius me­tus. Ta­čiau pa­si­kei­tus šian­die­nėms po­li­ti­nėms ap­lin­ky­bėms, vi­sai ki­taip at­ro­do ir 1940-ųjų rugp­jū­čio 3-oji.

Ši da­ta at­sklei­džia vi­są Ry­ti­nės mū­sų kai­my­nės elg­se­nos su ar­ti­miau­siais kai­my­nais niek­šiš­ku­mą ir veid­mai­nys­tę, ku­rios ag­re­so­rė ne­at­si­sa­ko ne­tgi XXI am­žiu­je.

„Ma­ny­čiau, pa­na­šu­mai pir­miau­sia yra su 2014 me­tų ko­vo mė­ne­sį or­ga­ni­zuo­ta Kry­mo anek­si­ja, kai ta­ria­mas re­fe­ren­du­mas bu­vo or­ga­ni­zuo­tas pa­na­šiu tem­pu, kaip ir „rin­ki­mai“ bei oku­pa­ci­ja 1940 me­tais Lie­tu­vo­je“, - dien­raš­čiui LŽ sa­kė is­to­ri­kas dr. Ar­vy­das Anušauskas, Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to na­rys.

Far­so or­ga­ni­za­to­rius – emi­sa­ras iš Maskvos

- Apie 1940 me­tų rugp­jū­čio 3 die­ną, kai 20 Lie­tu­vos ma­rio­ne­ti­nio Sei­mo įga­lio­ti­nių gru­pė ne­va vie­tos liau­dies ma­sių pa­lai­ko­mi nu­va­žia­vo į Mask­vą par­vež­ti „Sta­li­no sau­lės“, bent jau so­vie­ti­niais lai­kais bu­vo ne­ma­žai di­ti­ram­bų su­dė­ti. O kaip iš ti­krų­jų ta „sau­lė“ bu­vo par­vež­ta? - LŽ klau­sė dr.A. Anu­šaus­ko.

- Pa­grin­di­nis Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos va­rik­lis bu­vo Mask­vos įga­lio­ti­nis Kau­ne Vla­di­mi­ras De­ka­no­zo­vas. Jo ran­ko­se bu­vo vi­si sver­tai. Jo va­do­vau­ja­ma gru­pė dik­ta­vo vi­sus svar­biau­sius spren­di­mus. Ta­čiau Lie­tu­vo­je jis vei­kė tik pen­kias sa­vai­tes. Ir kai 1940 m. lie­pos 23 d. va­di­na­mo­jo Liau­dies Sei­mo de­le­ga­ci­ja bu­vo su­da­ry­ta, jis pa­li­ko Kau­ną ir iš­vy­ko į Mask­vą. To­liau te­bu­vo tik for­ma­lus anek­si­jos įtei­si­ni­mo cir­kas, ku­ria­me da­ly­va­vo iš Lie­tu­vos at­vy­ku­si de­le­ga­ci­ja.

- Tarp dvi­de­šim­ties įga­lio­ti­nių, 1940 me­tų rugp­jū­čio 3-ąją SSSR Aukš­čiau­sia­jai Ta­ry­bai įtei­ku­sių „Dek­la­ra­ci­ją dėl Lie­tu­vos į sto­ji­mo į So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­tį“, bu­vo ne­ma­žai ir kū­ry­bi­nių as­me­ny­bių. Ko­kie mo­ty­vai juos ve­dė bū­ti so­vie­tų su­re­ži­suo­to far­so da­ly­viais?

- Yra daug pri­ra­šy­ta apie Vin­co Krė­vės-Mic­ke­vi­čiaus su­ti­ki­mą 1940-ai­siais me­tais da­ly­vau­ti va­di­na­mo­jo­je Liau­dies vy­riau­sy­bė­je. Mask­vos emi­sa­rui V. De­ka­no­zo­vui bu­vo rei­ka­lin­gi au­to­ri­te­tin­gi vie­tos as­me­nys, kad vi­suo­me­nė pa­ti­kė­tų Liau­dies vy­riau­sy­be ir su­kur­tų iliu­zi­ją, kad dar ne vis­kas pra­ras­ta, kad bus pla­ti au­to­no­mi­ja. Kai ku­rie iš jų bu­vo par­ink­ti iš Lie­tu­vių drau­gi­jos SSSR tau­tų kul­tū­rai pa­žin­ti vei­kė­jų (drau­gi­jos pir­mi­nin­kas bu­vo ra­šy­to­jas V. Krė­vė-Mic­ke­vi­čius, vi­ce­pir­mi­nin­kas – žur­na­lis­tas Jus­tas Pa­lec­kis, ak­ty­vūs vei­kė­jai – ra­šy­to­jai Liu­das Gi­ra, An­ta­nas Venc­lo­va ir kt.), ku­riuos so­vie­ti­nė pa­siun­ti­ny­bė ži­no­jo pa­kan­ka­mai ge­rai. Iliu­zi­jų tu­rė­jo ir da­lis de­le­ga­ci­jos na­rių. Pa­si­trauk­ti jie jau ne­be­ga­lė­jo (ki­ti ir ne­no­rė­jo, nes jiems tos per­mai­nos bu­vo ir pri­im­ti­nos), ta­čiau sa­vo veiks­mais su­tei­kė rei­ka­lin­gą so­vie­ti­za­ci­jos le­ga­lu­mo iliu­zi­ją.

Šian­die­nė Ru­si­ja – dar įžū­les­nė?

- Įga­lio­ti­nius pa­tvir­ti­no per ta­ria­mus 1940 me­tų lie­pos 14-15 die­ną Liau­dies Sei­mo rin­ki­mus iš­rink­ti de­pu­ta­tai. SSSR pro­pa­gan­da skel­bė, kad juo­se da­ly­va­vo dau­giau nei 95 proc. Lie­tu­vos rin­kė­jų, o dau­giau nei 99 proc. iš jų esą lais­va va­lia nu­bal­sa­vo už 79 kan­di­da­tus, ku­rių dau­gu­ma pri­klau­sė iš ko­mu­nis­tų su­da­ry­tai Dar­bo liau­dies są­jun­gai. O kaip rin­ki­mai vy­ko iš ti­krų­jų?

- Mi­nė­ta V. De­ka­no­zo­vo gru­pė lie­pė sku­biai par­eng­ti to­kį rin­ki­mų įsta­ty­mą, kad fak­tiš­kai bū­tų už­ti­krin­ta ko­mu­nis­tų kon­tro­lė rin­ki­mų ei­gai. V. De­ka­no­zo­vo gru­pė ir Lie­tu­vos Ko­mu­nis­tų par­ti­jos Cen­tro Ko­mi­te­to se­kre­to­ria­tas pa­tvir­ti­no rin­ki­mų įsta­ty­mą ir su­da­rė rin­ki­mų ko­mi­si­ją. Rin­ki­mų įsta­ty­me jau bu­vo SSSR kons­ti­tu­ci­jos nor­mos, kad kan­di­da­tus į sei­mą ga­lė­jo kel­ti tik aps­kri­čių “dar­bo žmo­nių” su­si­rin­ki­mai, ku­riuos ren­gė apy­gar­dų rin­ki­mų ko­mi­si­jos. Šiai pro­ce­dū­rai bu­vo skir­tos trys die­nos. Kan­di­da­tų ga­lė­jo bū­ti siū­lo­ma tik tiek, kiek apy­gar­do­je ren­ka­ma at­sto­vų, bal­sa­vi­mas bu­vo pri­va­lo­mas da­rant pa­se žy­mas apie da­ly­va­vi­mą rin­ki­muo­se ir kar­tu su rin­ki­mais pra­dė­jus pir­ma ma­si­nio te­ro­ro kam­pa­ni­ją. Į 79 vie­tas nu­ma­ty­ti 79 kan­di­da­tai pa­si­va­di­nę Lie­tu­vos dar­bo liau­dies są­jun­gos rin­ki­mi­niu blo­ku. Ja­me bu­vo net 38 ko­mu­nis­tai.

Pa­si­tai­kė at­ve­jis, ka­da į Uk­mer­gės apy­gar­dos kan­di­da­tų są­ra­šą bu­vo įra­šy­ta vie­no iš kan­di­da­to pa­var­dė (vie­to­je A. Ba­ko­nis – Jo­nas Aba­ko­nis) ir rin­kė­jams te­ko bal­suo­ti už as­me­nį, ku­rio aps­kri­tai ne­bu­vo.

V. De­ka­no­zo­vo gru­pė for­ma­vo lie­tu­viš­kos su­dė­ties Liau­dies sei­mo vaiz­dą ir ypač griež­tai kon­tro­lia­vo, kad tarp kan­di­da­tų bū­tų kuo ma­žiau tau­ti­nių ma­žu­mų at­sto­vų: bu­vo įra­šy­ti tik 4 žy­dai, 3 len­kai, 2 bal­ta­ru­siai, po 1 ru­są ir lat­vį, o lie­tu­viai su­da­rė dau­gu­mą – 86 proc. Ne­bu­vo rei­ka­lau­ja­ma su­da­ry­ti rin­kė­jų są­ra­šų. Kiek­vie­nas at­ėjęs į rin­ki­mus gau­da­vo la­pe­lius su kan­di­da­tų pa­var­dė­mis, ku­riuo­se bu­vo ga­li­ma at­plėš­ti no­ri­mą kan­di­da­tą ir įdė­ti į vo­ką. Dau­gu­ma at­ėju­sių į rin­ki­mus iš­mes­da­vo tuos la­pe­lius ir ati­duo­da­vo tuš­čius vo­kus. Pra­dė­jus skai­čiuo­ti vo­kų tu­ri­nį, pa­aiš­kė­jo, jog joks „Liau­dies sei­mas“ ne­iš­rink­tas, nes dau­gu­ma ne­su­rin­ko rei­ka­lin­gų bal­sų. To­dėl bu­vo su­skai­čiuo­ti vo­kai, net ne­ži­nant ir ne­skel­biant koks rea­lus jų tu­ri­nys ir koks ti­kras rin­kė­jų skai­čius. Ta­čiau rin­ki­mų fal­si­fi­ka­to­riams tai ir ne­rū­pė­jo.

- Kuo 1940 me­tų far­sas Lie­tu­vo­je pa­na­šus į 2014 me­tų įvy­kius Ukrai­no­je?

- Ma­ny­čiau, pa­na­šu­mai pir­miau­sia yra su 2014 m. ko­vo mėn. or­ga­ni­zuo­ta Kry­mo anek­si­ja, kai ta­ria­mas re­fe­ren­du­mas bu­vo or­ga­ni­zuo­tas pa­na­šiu tem­pu, kaip ir „rin­ki­mai“ ir oku­pa­ci­ja 1940 me­tais Lie­tu­vo­je. Ži­no­ma, prieš tai įve­dus gink­luo­tą­sias pa­jė­gas ir oku­pa­vus te­ri­to­ri­ją. Tuo tar­pu Ry­tų Ukrai­no­je va­di­na­mie­ji re­fe­ren­du­mai bu­vo or­ga­ni­zuo­ti net ne­sis­ten­giant slėp­ti klas­to­čių.

- 1940 me­tų lie­pos 7 d. Mask­vos sta­ty­ti­nis Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to di­rek­to­rius An­ta­nas Snieč­kus pa­tvir­ti­no „Prieš­vals­ty­bi­nių par­ti­jų: tau­ti­nin­kų, vol­de­ma­ri­nin­kų, liau­di­nin­kų, krikš­čio­nių de­mo­kra­tų, jau­na­lie­tu­vių, troc­ki­nin­kų, so­cial­de­mo­kra­tų, ese­rų, šau­lių ir kt. va­do­vau­jan­čio sąs­ta­to lik­vi­da­ci­jos par­uo­šia­mų­jų dar­bų ir ope­ra­ty­vi­nės lik­vi­da­ci­jos pla­ną“. Nuo šiol leis­ta veik­ti tik Dar­bo dar­bo liau­dies są­jun­gai. Ta­čiau iki tol dar ku­rį lai­ką, nors vi­sos ki­tos par­ti­jos jau bu­vo užd­raus­tos, ku­rį lai­ką vei­kė ir Tau­ti­nin­kų par­ti­ja. Ko­dėl jos ne­užd­rau­dė iš kar­to? Ar čia ne­ga­li bū­ti par­ale­lių su šian­die­ni­niais ul­tra­na­cio­na­lis­tais?

- Tu­riu pa­tiks­lin­ti. To­kios Lie­tu­vos dar­bo liau­dies są­jun­gos ti­kro­vė­je ne­bu­vo. Tai te­bu­vo V.De­ka­no­zo­vo drau­ge su Ko­mu­nis­tų par­ti­ja su­kur­ta šir­ma. Rea­liai eg­zis­ta­vo vie­nin­te­lė Ko­mu­nis­tų par­ti­ja. Tau­ti­nin­kų są­jun­ga taip pat bu­vo užd­raus­ta pra­ėjus vos ke­lioms die­noms po oku­pa­ci­jos - bir­že­lio 19 d., o bir­že­lio 25 d. le­ga­li­zuo­ta Ko­mu­nis­tų par­ti­ja. Kai bu­vo vyk­do­ma pir­mo­ji ma­si­nio te­ro­ro ak­ci­ja ir ma­siš­kai su­ima­mi įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų na­riai (lie­pos 10-17 d.), tai nė vie­nos le­ga­liai vei­kian­čios ne­ko­mu­nis­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos jau ne­bu­vo. Ta­čiau ži­no­ma, kad bu­vo žmo­nių, ku­rių ne­pa­si­ten­ki­ni­mas An­ta­no Sme­to­nos val­džia bu­vo iš­nau­do­tas.

Ag­re­so­riams nuo­lai­džiau­si nevalia

- Sa­vo rugp­jū­čio 3 die­nos kal­bo­je Mask­vo­je tuo me­tu no­mi­na­laus pre­zi­den­to par­ei­gas Lie­tu­vo­je ėjęs J. Pa­lec­kis sa­kė, kad esą rink­da­ma į Liau­dies Sei­mą ko­mu­nis­tų kan­di­da­tus, Lie­tu­va esą par­eiš­kė pro­tes­tą „tai prieš­in­gai liau­džiai su­pu­vu­siai sme­to­niš­kų val­do­vų po­li­ti­kai“. Kiek ne­igia­mos nuo­tai­kos A. Sme­to­nos val­dy­mo lai­kams ga­lė­jo tu­rė­ti įta­kos tuo­me­ti­niam Lie­tu­vos pa­si­rin­ki­mui?

- Kiek­vie­no­je su­ve­re­nio­je vals­ty­bė­je, net jei tai de­mo­kra­ti­nė sant­var­ka (ir jei tai au­to­ri­ta­ri­nė val­džia), yra ne­pa­ten­kin­tų val­dy­mu. Lie­tu­va ne­bu­vo jo­kia iš­im­tis. Ta­čiau kai kė­si­na­ma­si į vals­ty­bin­gu­mo pa­grin­dus, tai ga­li­ma va­din­ti jau ki­tais žo­džiais, ir 1940 me­tais bu­vęs da­lies žmo­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mas (ypač iš­gy­ve­nu­sių 4-ojo de­šimt­me­čio vi­du­ry­je eko­no­mi­nę kri­zę) nie­ko ne­kei­tė ir ne­ga­lė­jo pa­keis­ti. Po oku­pa­ci­jos ir anek­si­jos Lie­tu­vos žmo­nių eko­no­mi­nė ir so­cia­li­nė pa­dė­tis stip­riai pa­si­kei­tė į blo­gą­ją pu­sę (na­cio­na­li­za­ci­jos, užs­lėp­ta be­dar­bys­tė, nu­sa­vin­tos san­tau­pos, mil­ži­niš­ka inf­lia­ci­ja, de­fi­ci­tai, te­ro­ras ir t.t.), ta­čiau tai ne­tu­rė­jo jo­kios įta­kos oku­pan­tų val­džiai.

- Ko­dėl kai ku­rie Lie­tu­vos is­to­ri­kai šian­dien no­ri įbruk­ti nuo­mo­nę, kad 1940 me­tų Lie­tu­vos in­kor­po­ra­vi­mas į SSSR bu­vo ne mū­sų vals­ty­bės oku­pa­ci­ja, o tik­tai anek­si­ja? Koks skir­tu­mas tarp apib­rė­ži­mų?

- Pir­miau­sia ne­ga­li­ma pa­bėg­ti nuo fak­tų. Ka­ri­nė oku­pa­ci­ja bu­vo fak­tas. 1940 m. bir­že­lio 4-7 d. tri­jų ka­ri­nių apy­gar­dų ka­riuo­me­nė bu­vo “mo­ky­mų” pre­teks­tu tel­kia­ma Lie­tu­vos pa­sie­ny­je tie­sio­gi­nei in­va­zi­jai. 1940-ųjų bir­že­lio 10 die­ną prie ry­ti­nės Lie­tu­vos sie­nos su­si­tel­kė ka­ri­nės so­vie­tų pa­jė­gos – du ka­va­le­ri­jos kor­pu­sai, dvy­li­ka šau­lių di­vi­zi­jų, ke­tu­rios tan­kų bri­ga­dos. Ko­vi­nė­je par­eng­ty­je įsa­ky­mo lau­kė 221 260 ka­rių, 1513 tan­kų, 245 šar­vuo­čiai, 1140 ka­ro lėk­tu­vų ir 2946 mi­nos­vai­džiai bei pa­tran­kos. Vi­sa­me Bal­ti­jos ša­lių pa­sie­ny­je ir jo­se pa­čio­se bu­vo su­telk­ta 435 000 ka­rių su 3000 tan­kų, 8000 pa­būk­lų, 2061 lėk­tu­vų. Bir­že­lio 15 d. 15 val. So­vie­tų Są­jun­gos ka­riai per­žen­gė Lie­tu­vos sie­ną. Apie 19 val. Rau­do­no­sios ar­mi­jos tan­kai jau bu­vo Kau­ne, kur ap­su­po Pre­zi­den­tū­rą, Vy­riau­sy­bę, Lie­tu­vos ban­ką ir ki­tas vy­riau­sy­bi­nes įstai­gas. So­vie­ti­nė ka­riuo­me­nė oku­puo­da­ma Bal­ti­jos ša­lis ne­te­ko 58 ka­rių žu­vu­siais (15 nu­si­žu­dė, 15 nu­sken­do ir 28 žu­vo) ir 158 su­žeis­tais pa­bai­gė in­va­zi­jos pro­ce­są. Tik įvyk­džius ka­ri­nę oku­pa­ci­ją bu­vo pra­dė­tas anek­si­jos pro­ce­sas pa­si­tel­kiant ko­la­bo­ran­tus ir ins­ce­ni­zuo­jant bei klas­to­jant įvai­rius tei­si­nius pro­ce­sus.

- Vi­siems aiš­ku, kad di­džiau­sia da­li­mi tuo­me­ti­nį Lie­tu­vos li­ki­mą nu­lė­mė tarp­tau­ti­nė pa­dė­tis, par­an­ki dik­ta­to­rių Jo­si­fo Sta­li­no ir Adol­fo Hit­le­rio re­ži­mams iki­ka­ri­nė Va­ka­rų lai­ky­se­na. Ar ga­li­me su­ras­ti par­ale­lių su šian­die­na? Ir kur ta ri­ba, ku­rią per­žen­gus ga­lė­tų pa­si­kar­to­ti 1940 me­tais įvy­ku­si Lie­tu­vos tra­ge­di­ja?

- Ma­ny­čiau, kad Lie­tu­vos pa­dė­tis 1940 ir 2014 me­tais ra­di­ka­liai ski­ria­si. Jų ne­įma­no­ma ly­gin­ti. Ta­čiau eg­zis­tuo­ja vie­nas ne­di­de­lis pa­na­šu­mas. 1936-1938 me­tais vie­ną ag­re­so­rių - Vo­kie­ti­ją - bu­vo ga­li­ma su­stab­dy­ti, jei tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė ne­bū­tų ig­no­ra­vu­si ne­ri­mą ke­lian­čių ženk­lų ir bū­tų lai­ku įjun­gu­si stab­dy­mo me­cha­niz­mą. 1939-1940 me­tais tą pa­da­ry­ti bu­vo pra­ktiš­kai ne­įma­no­ma – Sta­li­nas ir Hit­le­ris jau bu­vo pa­si­da­li­nę Eu­ro­pą. Tad iš­mok­ta pa­mo­ka yra svar­bi – ag­re­so­res rei­kia stab­dy­ti ne­del­siant, ne­duo­ti lai­ko jiems su­stip­rė­ti. Vien tik ag­re­so­rių užg­rob­tų te­ri­to­ri­jų ne­pri­pa­ži­ni­mo pro­ce­sas nie­ko ne­kei­čia - sank­ci­jos tu­ri bū­ti griež­tos ir adek­va­čios grės­mei, o bend­ra­dar­bia­vi­mas su ag­re­sy­via vals­ty­be tu­ri bū­ti mak­si­ma­liai ap­ri­bo­tas.

FAKTAI

Vla­di­mi­ras De­ka­no­zo­vas - so­vie­ti­nės vals­ty­bės bu­de­lis, il­ga­me­tis sta­li­ni­nės slap­to­sios po­li­ci­jos (NKVD) vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jas. Gi­mė 1898 me­tais Ba­ku (Azer­bai­dža­nas) ar­mė­nų šei­mo­je. Nuo 1921 m. dir­bo Azer­bai­dža­no ypa­tin­go­jo­je ko­mi­si­jo­je (ČK), čia su­si­pa­ži­no su bū­si­mu NKVD vir­ši­nin­ku Lav­ren­ti­ju­mi Be­ri­ja ir ta­po jo sta­ty­ti­niu. 1923–1938 m. Gru­zi­jos vals­ty­bi­nės po­li­ti­nės val­dy­bos dar­buo­to­jas, Gru­zi­jos Ko­mu­nis­tų Par­ti­jos Cen­tro Ko­mi­te­to se­kre­to­rius, Gru­zi­jos Liau­dies Ko­mi­sa­rų Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas. 1938 m. L. Be­ri­jos pa­siū­ly­mu įsi­dar­bi­no NKVD. 1938–1939 m. dir­bo NKVD gu­la­gų val­dy­bo­je L. Be­ri­jos pa­va­duo­to­ju. 1939 m. ta­po už­sie­nio rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ro Via­čes­la­vo Mo­lo­to­vo pa­va­duo­to­ju. 1940 m. bir­že­lio 15 d. kaip Mask­vos ypa­tin­gas įga­lio­ti­nis at­vy­ko į Lie­tu­vą. Čia jis tu­rė­jo pa­si­rū­pin­ti ma­rio­ne­ti­nės „Liau­dies vy­riau­sy­bės“ su­da­ry­mu ir tei­sė­to Lie­tu­vos in­kor­po­ra­vi­mo į SSRS re­gi­my­be.

Vė­liau dir­bo dip­lo­ma­ti­nį dar­bą Ber­ly­ne. 1946 m. vėl pa­skir­tas TSRS už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro pa­va­duo­to­ju, ta­čiau 1947 m. iš šių par­ei­gų pa­ša­lin­tas. Pa­skir­tas į Vi­sa­są­jun­gi­nį ra­di­jo ko­mi­te­tą ad­mi­nis­tra­ci­nės-ūki­nės val­dy­bos vir­ši­nin­ku. 1953 m. L. Be­ri­jos pa­skir­tas Gru­zi­jos SSR vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tru.

1953 m. bir­že­lio 26 d. bu­vo su­im­tas L. Be­ri­ja, ne­tru­kus tas pat li­ki­mas iš­ti­ko ir V. De­ka­no­zo­vą. Jis ap­kal­tin­tas tuo, kuo il­gą lai­ką kal­ti­no sa­vo prieš­us ar ne­tgi prieš­ais ta­pu­sius bu­vu­sius bend­ra­žy­gius - vals­ty­bės iš­da­vi­mu, te­ro­ris­ti­nių ak­tų vyk­dy­mu bei da­ly­va­vi­mu an­ti­so­vie­ti­nė­je iš­da­vi­kų gru­puo­tė­je ir nu­teis­tas mir­ties baus­me. 1953 m. gruo­džio 23 d. Mask­vo­je, Liu­bian­kos ka­lė­ji­me kar­tu su L. Be­ri­ja ir ki­tais sau­gu­mo or­ga­nų vei­kė­jais V. De­ka­no­zo­vas bu­vo su­šau­dy­tas.