KOVO 11-OJI
Keista ta atmintis – atrodo viskas buvo neseniai, bet kiek daug laiko praėjo. Kaip mes visi pasikeitėme. Buvę draugai – tapo oponentais, buvę oponentai – partneriais... Atmintyje greitai išsitrina tai, kas dar prieš dvidešimt metų buvo svarbu. Valstybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją daugelį lietuvių privertė naujai pažvelgti ir į savo gyvenimą, ir į tautos istoriją.
Didžiajai visuomenės daliai teko patirti diskriminacinės, žmogaus teises ir galimybes ribojančios sistemos poveikį. Ta praeitis, tai okupacija, Lietuvos valstybingumo praradimas, nukrypimas nuo natūralaus tautos ir visuomenės vystymosi kelio, patirti neatlyginti žmonių, valstybės, ūkio nuostoliai. Tie, kurie nepatyrė nei teroro, nei persekiojimų, nei diskriminacijos, ypač jei dar priklausė valdančios nomenklatūros sluoksniui tą praeitį vertino ir vertina, kaip „socialistinį valstybingumą“, kuomet Lietuva buvo ne tik sovietizuota, bet ir industrializuota ir urbanizuota. Siekiama pamiršti kolektyvizacijos sunaikintą žemės nuosavybę, asmeninės nuosavybės teisių nepaisymą, sudarytas ekologines problemas, prievartinę ateizaciją, valdančiai nomenklatūrai privilegijomis garantuotą socialinį saugumą, amžiną socialistinės visuomenės palydovą – ribotą pasirinkimą (prekių, galimybių ir t.t.) ir t.t. Per dvidešimt metų jau spėjome pamiršti ir tai, kad dešimtys tūkstančių lietuvių patirdavo patyčias sovietinėje armijoje ir dešimtys sugrįždavo į gimtinę cinkuotuose karstuose. Pamiršome, kaip Lietuvos turtas buvo nusavinamas sovietų imperijos naudai, pamiršome psichiatrinę prievartą, baigiame pamiršti KGB ir „geležinę uždangą“ ...
Lietuva prieš dvidešimt metų pralaužė pastatytą „geležinę uždangą“. Antrojo, po 1918 m., Atgimimo metu šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių įsijungė į politinę veiklą, kuri griovė iki tol stipriausios komunistinės valstybės pamatus. Daugiau kaip milijonas Lietuvos piliečių savo parašais patvirtino okupacinės kariuomenės išvedimo reikalavimą, daugiau kaip milijonas Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių 1989 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo politinėje demonstracijoje ir nutiesė 600 km gyvą rankų grandinę nuo Vilniaus iki Talino...
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas aiškiai nužymėjo ribą, nuo kurios prasidėjo Lietuvos valstybės atkūrimas. Po to Sovietų Sąjunga pradėjo taikyti naujas politinio, propagandinio, karinio ir ekonominio spaudimo priemones...
Tokia buvo pradžia. Dar laukė 1991-ųjų metų sausis, Medininkų tragedija, rugpjūčio pučas... Bet būtent Kovo 11 d. paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas ir tolesni žingsniai, Lietuvai padėjo palyginti greitai atkurti valstybę. Daugeliu atžvilgių katastrofiškame XX amžiuje Lietuva du kartus sugebėjo atkurti valstybę. Dabar Lietuva yra nelengvame kelyje, bet su viltimi, kad atgauta laisvė bus panaudota bendrai visų piliečių gerovei.