Šis komentaras pirmą kartą publikuotas Arvydo Anušausko „Facebook“ paskyroje:
Spalio 17–18 d. Prancūzijoje kilę neramumai, lydimi smurtinių susirėmimų, parduotuvių plėšimų ir padegimų, vėl iškėlė klausimą, ar Prancūzijos valstybė pajėgi užtikrinti viešąją tvarką.
Kadangi ne tik Lietuvoje teko iš arti matyti riaušes, bet ir Prancūzijoje, visada domino politikų reakcija – į ką kreipia dėmesį, ką akcentuoja ir kam perkelia atsakomybę, kaip valdo situaciją.
Prancūzija ne išimtis. Po dviejų dienų Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasmerkė smurtą ir niokojimą, pabrėždamas, kad tokie veiksmai negali būti pateisinami. Taip pat atkreipė dėmesį į galimus žvalgybinės informacijos rinkimo bei policijos pasirengimo trūkumus.
Pretendentai į 2027 m. prezidento postą taip pat įvertino:
- Marine Le Pen (RN) prakalbo apie valstybės autoriteto silpnėjimą ir demokratijai kylančias grėsmes: „Mes išgyvename pasitikėjimo krizę.“
- Buvęs vidaus reikalų ministras Bruno Retailleau (Republikonai) ragina griežtinti viešosios tvarkos užtikrinimo priemones ir baudžiamąją atsakomybę už smurtą bei plėšimus. Valdžia nepakankamai įvertino protestų mastą ir prarado situacijos kontrolę. Jis ragino iš esmės keisti reagavimą, aktyviau naudoti policijos techniką.
- Buvęs ministras pirmininkas Édouard’as Philippe’as (Horizons) pabrėžia būtinybę ryžtingai ginti Respublikos autoritetą.
- Gabrielis Attalis (Renaissance) taip pat smerkia smurtą ir įspėja dėl valstybės autoriteto menkinimo.
- Kairiųjų lyderis Jean-Lucas Mélenchonas („Nepaklusnioji Prancūzija“): daugiausia kritikavo viešosios tvarkos palaikymo operacijų vadovavimą ir policijos veiksmus. Jis rašė, kad absurdiškas vadovavimas atvėrė kelią chaosui.
- Žaliųjų lyderė Marine Tondelier kritikuoja valdžios veiksmus ir reikalauja vidaus reikalų ministro Laurent’o Nuñezo atsistatydinimo.
Žodžiu, kol kas niekas nepasiūlė kaip užkirsti kelią smurtui ir plėšimams, bet dauguma žino kas turi prisiimti atsakomybę už tai, kad valstybė nesugebėjo užtikrinti tvarkos. Vieni reikalauja griežtesnių policijos veiksmų ir bausmių, kiti kelia klausimus dėl valdžios sprendimų ir pačios policijos veiksmų.
Prancūzų apklausos rodo, kad visuomenė tikisi ir griežtesnės teisėtvarkos, ir ilgalaikio darbo su probleminiais rajonais. Vien policijos išsiuntimas riaušių naktį problemos neišsprendžia, tačiau ir vien socialinėmis programomis neužtikrinama, kad plėšimai ar padegimai nesikartos. 43-66 % mato priežastyse tėvų atsakomybę, švelnias bausmes ir narkotikų prekybą, o 29-34 % – imigraciją, nesėkmingą valstybės politiką probleminiuose rajonuose bei ekonominius sunkumus ir nevienodas galimybes. Kaip tos galimybės išsilygins sudeginus istorinę rotušę, mokyklas ar automobilius – recepto niekas nepasiūlo.
