Tik aklas gali nematyti, kad iš Maskvos mėginama išnaudoti įvairius įtakos mechanizmus, net ir stačiatikių religinę bendruomenę. Todėl su Audroniumi Ažubaliu pateikėme įstatymo pakeitimo siūlymus, nes suvokiame, kad:
1.Nacionalinis saugumas negali būti atskirtas nuo religinių institucijų veiklos. Rusija savo įtakai plėsti naudoja ne tik politines organizacijas ir informacines kampanijas, bet ir religines institucijas. Todėl valstybė turi turėti teisines priemones įvertinti, ar religinės organizacijos administracinis pavaldumas Maskvai nesudaro galimybių veikti prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Tai nėra kova su tikėjimu – tai valstybės pareiga apsaugoti savo visuomenę.
2. Valstybės pripažinimas reiškia ne tik teises, bet ir atsakomybę. Tradicinės religinės bendrijos statusas yra Lietuvos valstybės pripažinimas, kad konkreti religinė tradicija yra mūsų istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis. Todėl valstybė turi teisę nustatyti aiškias sąlygas, kuriomis toks pripažinimas suteikiamas ir įgyvendinamas. Šis statusas negali būti vertinamas atsietai nuo valstybės saugumo ir Lietuvos teisės sistemos.
3. Lietuvos stačiatikių bendruomenės istorija negali būti vertinama vien per Maskvos patriarchato perspektyvą. Lietuvos stačiatikybės istorija yra gerokai senesnė ir platesnė už dabartines bažnytines administracines struktūras. Turime įvertinti Lietuvos istorinį paveldą, ankstesnius bažnytinius ryšius ir šiandienos geopolitines aplinkybes. Negalime ignoruoti rizikų, kylančių dėl religinės institucijos priklausomybės centrui, kurio veikla ir pozicija gali būti naudojama Rusijos įtakai stiprinti.
4. Lietuvos totorių religinis paveldas turi būti apsaugotas. Lietuvos totoriai yra istorinė Lietuvos bendruomenė, šimtmečiais prisidėjusi prie mūsų valstybės istorijos ir kultūros. Jų mečetės, religinės organizacijos ir tradicijos yra neatsiejama Lietuvos paveldo dalis. Turime užtikrinti, kad istorinės bendruomenės neprarastų galimybės išsaugoti savo religinį paveldą ir savarankiškai organizuoti religinį gyvenimą.
5. Istorinis religinis turtas nėra vien nekilnojamasis turtas. Bažnyčios, vienuolynai ir mečetės yra Lietuvos istorijos, kultūros ir bendruomenių tapatybės dalis. Jų teisinis statusas turi būti vertinamas atsižvelgiant į istorines aplinkybes, religinių bendruomenių teisių tęstinumą ir galiojančius Lietuvos įstatymus. Projektu siekiama aiškiau reglamentuoti šiuos klausimus ir nustatyti teisinį pagrindą konkrečių istorinių objektų priklausomybei spręsti.
6. Religijos laisvė ir nacionalinis saugumas vienas kitam neprieštarauja. Niekas nesiekia riboti žmonių teisės tikėti, melstis ar dalyvauti religinėse apeigose. Tačiau teisė išpažinti tikėjimą ir valstybės sprendimas pripažinti konkrečią organizaciją tradicinės religinės bendrijos atstove yra skirtingi dalykai. Religijos laisvė negali reikšti, kad valstybė privalo ignoruoti grėsmes, sankcijų režimą ar priešiškos valstybės įtaką.
7. Projektai skirti aiškumui ir atsakomybei. Siūlomi pakeitimai nustatytų aiškesnį religinio atstovavimo ir istorinio nekilnojamojo turto teisinio statuso reguliavimą. Valstybė turi žinoti, kokie juridiniai asmenys atstovauja tradicinėms religinėms bendrijoms, kokiais pagrindais jie veikia ir kaip užtikrinama, kad jų veikla atitiktų Lietuvos teisę bei nacionalinio saugumo interesus.
Lietuva gerbia religijos laisvę, tačiau kartu privalo ginti savo nacionalinį saugumą, istorinį paveldą ir bendruomenių teisėtus interesus. Siūlomais įstatymais siekiama, kad religinis pripažinimas, atstovavimas ir istorinio religinio turto klausimai būtų sprendžiami aiškiai, atsakingai ir atsižvelgiant į Lietuvos valstybės interesus.
P.S. Latvijos parlamentas dar 2022 m. rugsėjį priėmė Latvijos stačiatikių bažnyčios įstatymo pataisas. Šiuo įstatymu valstybė vienašališkai pakeitė bažnyčios statusą ir teisiškai įtvirtino visišką jos nepriklausomybę (autocefaliją) nuo Maskvos patriarchato. Teisiškai Latvijos stačiatikių bažnyčia buvo įpareigota pati valdyti savo reikalus ir atsiskirti nuo bet kokios Maskvos administracinės ar dvasinės įtakos.
Estijos parlamentas priėmė Religinių bendrijų įstatymo pataisas, o šalies Aukščiausiasis Teismas patvirtino reikalavimus, kad religinės organizacijos privalo nutraukti ryšius su užsienio subjektais, palaikančiais karinę agresiją. Remdamasi tuo, Estijos vidaus reikalų ministerija įpareigojo Estijos stačiatikių bažnyčią per nustatytą pereinamąjį laikotarpį visiškai nutraukti pavaldumo ryšius su Maskvos patriarchatu.
