Kokią situaciją apnuogino stichija?
Praūžus stichijai ir praėjus 48 valandoms, žinau, kad ne visi turės galimybę pamatyti šį įrašą. Savivaldybėse labai skirtinga situacija: Kazlų Rūdoje tūkstančiai žmonių antrą parą neturi vandens, apie 3 tūkst. žmonių neturi elektros, dalis gyventojų neturi mobiliojo ryšio, Anykščiuose beveik 10 tūkst. vartotojų turi elektros problemų, sutrikęs mobilusis ryšys ir nuotekų tvarkymas, Jonavoje dėl elektros trūkumo neveikia vandenvietės ir t.t. Tokioje situacijoje norėtųsi girdėti ne tik apgailestavimus ir situacijos konstatavimą, bet ir pasižiūrėti, ar Lietuvos įstatymuose nustatyti reikalavimai reaguoti į ekstremalias situacijas yra pakankami.
Tačiau ką parodė stichijos padarinių šalinimas?
Dabartinė sistema ir jos taikymo praktika kelia klausimą, ar pakankamai įvertinamas kelių kritinių paslaugų sutrikimo bendras, arba suminį, poveikis. Juk žmogus gali likti ne tik kaime, bet ir mažesniame miestelyje be elektros, vandens, mobiliojo ryšio ir susisiekimo. Kitaip tariant, apsirūpinimas būtiniausiomis paslaugomis dėl sutrikusios kritinių paslaugų grandinės gali būti labai smarkiai apribotas didelei savivaldos gyventojų grupei, tačiau atskiri sutrikimai gali nepasiekti formalių kriterijų ekstremaliajai situacijai skelbti.
Kelių savivaldybių atvejai rodo ir vieną sisteminę problemą: elektros tiekimo sutrikimas sukėlė vandens tiekimo problemų. Todėl savivaldybės turi įsivertinti savo (ne)pasirengimą, o Vyriausybė turi neapsiriboti padėties konstatavimu ir raginimais spartinti darbus, bet padėti koordinuoti šį procesą – juk valstybėje yra Nacionalinis krizių valdymo centras – ir pasiūlyti sprendimus ten, kur savivalda jų negali išspręsti.
Pavyzdžiui, LRT duomenys rodo, kad kai kuriems vartotojams elektros tiekimo atkūrimas ESO prognozuojamas tik rugpjūčio 27-29 dienomis. Tai reiškia, kad daliai žmonių faktinis elektros nebuvimas gali trukti 4-6 dienas. Ir čia jau kyla klausimas dėl visos energetikos infrastruktūros atsparumo. Reikėtų įvertinti, kokie yra technikos, generatorių ir žmonių rezervai, kaip užtikrinamas jų panaudojimas didelės apimties stichijos atveju, ką reikėtų tobulinti informuojant gyventojus ir kaip užtikrinamas veikimas sutrikus ryšio sistemoms.
Jei jau pats premjeras pripažįsta, kad audra apnuogino įsisenėjusias problemas, tai kokius konkrečius civilinės saugos sistemos pakeitimus siūlo, kad ji būtų atsparesnė?
Viešai kol kas negirdime Vidaus reikalų ministro politinio vertinimo, kaip civilinės saugos sistema suveikė po tokios stichijos. Vidaus reikalų ministerijos sistemoje yra civilinės saugos ir krizių valdymo kompetencija. Ministras galėtų atsakyti, ar savivaldybių ekstremaliųjų situacijų valdymo planai buvo realiai įgyvendinti, kaip vertinamas pasirengimas situacijai, kai vienu metu nutrūksta elektros ir vandens tiekimas, o žmonės dar lieka be ryšio.
Štai PAGD siūlo savivaldybėms 192 mobilius 2-3 kW generatorius. Ar jų pakaks? Koks realus savivaldybių poreikis ir kiek jų jau paprašyta? Jeigu rugpjūčio 20 d., dar prieš stichiją, ministras viešai kalbėjo apie būtinybę nuolat vertinti grėsmes ir stiprinti civilinės saugos parengtį, tai ką šiandien, praėjus 48 valandoms po stichijos, VRM įvertino savivaldybių pasirengimą, reagavimo laiką ir sistemos trūkumus? Gal VRM jau žino, kurios savivaldybės turėjo generatorius, alternatyvų ryšį, vandens tiekimo rezervą, veikiančius operacijų centrus ir realius gyventojų poreikių nustatymo mechanizmus?
Matant, kad formalūs ekstremaliosios situacijos paskelbimo kriterijai ne visada išsprendžia kylančias problemas, gal reikia apsvarstyti, pavyzdžiui, „padidintos parengties režimo“ įteisinimą. Jis galėtų būti taikomas, kai tam tikroje teritorijoje nustatytą laiką – pavyzdžiui, 12 valandų – sutrikdomos dvi ar daugiau kritinių paslaugų: elektros, geriamojo vandens tiekimas, mobilusis ryšys, šilumos tiekimas (žiemą), nuotekų tvarkymas, kuro tiekimas ar susisiekimas. Galėtų įsigalioti privaloma veiksmų seka, kai vienu metu ilgesnį laiką sutrinka kelios gyvybiškai svarbios paslaugos.
O kol kas stichijos nepaveiktoms savivaldybėms reikėtų pasitikrinti generatorių rezervus ir aprūpinimo geriamuoju vandeniu galimybes, nustatyti potencialiai labiausiai pažeidžiamas vietoves, peržiūrėti savo pasirengimo planus ir, kaip tai daroma kitose pasirengimo srityse, pasitikrinti tų planų veikimą praktinėmis pratybomis su vietos bendruomenėmis, nelaukiant audrų ir kitų stichijų.
