Siūlau atkurti teisingumą motinoms tremtinėms: du valstybės pripažinti nuopelnai neturi būti supriešinami
Buvę tremtiniai man rašo ir iš istorijos žinome, kad tremtinės savo vaikus augino po okupacinio režimo represijų – praradusios turtą, sveikatą, profesines galimybes ir socialinį saugumą. Todėl valstybė neturėtų versti rinktis tarp kompensacijos už patirtą istorinę neteisybę ir valstybės pripažinimo už penkių ar daugiau vaikų išauginimą. Valstybė neturėtų skaičiuoti istorinio teisingumo vien biudžeto eilutėmis.
Šios moterys ne tik išgyveno okupaciją – nepaisydamos jos padarinių, jos išaugino Lietuvos piliečius. Tai buvo jų indėlis į valstybės tęstinumą, visuomenę ir Lietuvos ateitį. Tad įregistravau Valstybinių pensijų įstatymo pataisą, kuria siūloma sudaryti galimybę motinoms tremtinėms, išauginusioms penkis ir daugiau vaikų, kartu gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją ir antrojo laipsnio valstybinę pensiją.
Čia kalbame ne apie privilegiją, o apie du skirtingus valstybės pripažintus gyvenimo faktus. Tremtinio pensija yra valstybės pripažintos okupacinio režimo padarytos žalos ir istorinės neteisybės įvertinimas. Daugiavaikės motinos pensija – valstybės padėka už išskirtinį indėlį į šeimą ir Lietuvos visuomenės ateitį. Nėra logiška pripažinti abu nuopelnus, bet reikalauti vieno iš jų atsisakyti.
2026 m. rugpjūčio 1 d. Ariogaloje priimtoje XXXVI sąskrydžio rezoliucijoje visuomeninė organizacija – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) paragino leisti tremtiniams kartu su tremtinio pensija gauti kitą teisėtai užtarnautą valstybinę pensiją, pabrėždama, kad pensijų ribojimas ir pasirinkimo prievolė neatitinka lygiateisiškumo ir teisingumo principų.
